Karas. Pasakojimai iš Ukrainos
„Čia aš būsiu naudingesnis. Kur man važiuoti?“ – Oleksandras Zakleckis, 43 m., Kyjivas
„Kiekvienas kelias gali tapti kelione į vieną pusę. Bet aš sergu vėžiu – vis tiek mirsiu“, – Oleksandras Drimanovas, 46 m. Kryvyj Rihas.
„Rusų kareiviai žagina moteris, o mirusiųjų kūnus tiesiog išmeta į šiukšlyną. Įsiveržia į rūsius, kur slepiasi žmonės, ir juos sušaudo“, – Anastasija Taran, 30 m. Irpinė – Lvivas
„Mieste voliojosi žmonių kūnai ir kūnų dalys, automobiliuose – sušaudyti žmonės. Mums tiesiog pasisekė“, – Uliana Pčolkina, 38 m., visuomenės veikėja, televizijos laidų vedėja, neįgaliųjų karatė pasaulio čempionė, Bučios miestas.
„Supratome, kad bet kurią akimirką sienos gali užgriūti ant mūsų „, Valerija, Charkivas-Lvivas
„Šalia cerkvės prie pat žmonos ir vaikų nukrito mina, kuri juos visus iškart ir užmušė“, – Serhijus Perebyjnis, 43 m. Irpinė
„Atidarai langą – ir matai mirusį, tamsų miestą, juodus, tuščius daugiabučius. O dar visai neseniai Bučia buvo jaukus, šviesus miestas. Sunku patikėti…“, Viktorija Kurilenko, 46 metai, Bučia
„Jokių minčių – tiesiog klaiki mirties baimė. Visas šias dienas tiesiog stengiausi išgyventi“, Karina Nahorna, 25 m., Irpinė
„Esame čia būtent dėl to, kad nesaugu. Užkirsti kelią pavojui. Ginti Kyjivą“, Jevhenija Zakrevska, advokatė, teritorinės gynybos kovotoja, Kyjivas.
„Per šį karą supratau, kad Dievas išties juokiasi iš mūsų planų“ Nataša Nahajevskai, 23 m., Baras – Vyšhorodas (Kyjivo sritis)
