Illustrated by Liubov Miau
„Močiut, ar jūs ne prieš, jei parašysiu apie jus trumpą tekstą?“ – klausiu savo senolės per pirmą mūsų pokalbį po keturių dienų spengiančios tylos. Tame Charkivo rajone, kur jie gyvena, buvo dingusi elektra – neįmanoma įkrauti telefono. Visą tą laiką mes nežinojome, kur jie, ir ar jiems viskas gerai.
„Rašyk, rašyk, bet nesakyk, kad čia viskas gerai. Sakyk taip: senis su sene keturias paras sėdi be elektros ir be jokios informacijos. Neveikė nei radijas, nei televizorius. Gyvenome užsižiebę žvakes.
Aš rašau: ten negerai.
Mano močiutei Alai, kilusiai iš Luhansko srities – aštuoniasdešimt ketveri, seneliui Toliai, kuris gimė Sumų srityje – aštuoniasdešimt devyneri. Abiejų vaikystė prabėgo griaudint Antrojo pasaulinio karo pabūklams, o dabar jų senatvę lydi rusų okupantų raketų sprogimai. Močiutė sako, kad Charkivą, kuriame apsigyveno 1959 m., yra mačiusi visokį, bet šiandien, žiūrėdama į sugriauto miesto nuotraukas, apsipila ašaromis.
Į slėptuvę senukai nesileidžia, nes bijo, kad nespės nubėgti, todėl per apšaudymus pereina į koridorių. Ilgai ten neišsėdėsi, nes vietos nedaug, taburetės nepatogios – nutirpsta kojos, ima skaudėti nugarą. Buto langai, išeinantys į tris puses, iki šiol neapklijuoti – močiutė mano, kad būtent pagal tokius langus priešas supras, į ką šaudyti, todėl nesutinka užklijuoti stiklų. Į lauką stengiasi neiti, nors paskutinę žiemos dieną nusprendė surizikuoti.
„Mes ilgai niekur nėjom, nes vis sproginėjo ir sproginėjo. O tada galvoju: gerai, einam. Visų pirma, reikia bent truputį pramankštinti kojas, o antra – gal gausim nusipirkti kokių nors žalumynų. Išeinam, o kaimynas iš apačios sako: „Kur jūs? Negalima“. Aš jam: „Nieko, Žora, va tik šiukšles išnešim, apsižvalgysim.“ Išnešėm – visur tylu. Nuėjom iki parduotuvės – uždaryta, bet prie jos išsirikiavusi žmonių eilė. Turguje irgi tuščia. Na, apsisukom namo. Ir jau grįžę sužinojom: prie turgaus, kur buvom, į žemę įsmego dvi raketos – nesprogo. Sprogo kitos, šiek tiek toliau.”
Kruopų ir šaldytos mėsos užteks dar apytikriai mėnesiui, o ir kaimynai iš jų ir gretimo namo vis atneša dar ko nors, pagal galimybes – tai kiaušinių, tai šviežios duonos kepalą.
Likus porai mėnesių iki karo nusipirktas šaldytuvas tas keturias dienas, kai nebuvo elektros, kažkokiu stebuklingu būdu palaikė šaldiklyje temperatūrą, ir močiutė dabar eidama pro šalį vis jį užkalbina: „Koks tu šaunuolis, kaip tau ačiū“.
Kai baigsis karas, seneliai turi rimtų planų: močiutė svajoja nuvažiuoti į Rusiją ir kaip nors kūrybingai išniekinti Putino kapą, o senelis gimtadienio proga ketina padovanoti man savo didžiausią lobį – vaizdo kamerą, kurią palikau Charkive kaip garantiją, kad sugrįšiu į gimtąjį miestą, pas savus.
Ir kol mus skiria kilometrai kaukiančių sirenų raižomo dangaus, aš galvoju apie tuos neapklijuotus langus ir apie vaizdo kamerą, kuria dar būtinai nufilmuosiu ir savo senelius, ir atstatytą ukrainietišką Charkivą.
