Illustrated by Nastya Kryvonosiuk
„Iš parduotuvės išvežė karutį su produktais – ir prie jo supuolė žmonės, kad spėtų nustverti ką nors. Sunku buvo patikėti, kad ir mes dalyvaujame šiame vyksme“, – prisimena keturiasdešimt šešerių Vika, taikos metu – scenaristė.
Kai prasidėjo plataus masto Rusijos invazija į Ukrainą, ji kartu su trimis vaikais buvo Bučioje, Kyjivo srityje. O jau po kelių dienų Bučia atsidūrė karinių veiksmų centre.
Mieste – humanitarinė katastrofa
Karas užgriuvo Kyjivo sritį pačiomis pirmomis plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą dienomis. Miestą siekta užimti, virė nuožmūs mūšiai, tad Vikai su vyru ir trimis vaikais – penkerių Marynka, dešimties Marku ir dvidešimtmete Maša – nuolat tekdavo leistis į rūsį.
„Jis nebuvo įrengtas kaip slėptuvė, ten buvo pavojinga, o dar labai šalta ir drėgna. Tad leisdavomės į jį tik kraštutiniu atveju. Mergaitės laikėsi drąsiau, o sūnus labai bijojo, nuolat tempė mus tenai “.
Po kelių dienų dingo elektra ir šildymas. Kaimynai kartą per dieną rinkdavosi trečioje laiptinėje prie elektros generatoriaus – įsikrauti mobiliųjų telefonų. Pirmomis karo dienomis produktų galima buvo nusipirkti parduotuvėje, išstovėjus ilgoje eilėje. Bet parduotuvę subombardavo, o žmonės išsinešiojo iš po nuolaužų viską kas liko. Kai kurios parduotuvės dalino produktus už dyką.
Tuo metu karas vis artėjo. Į gretimą namą pataikė sviedinys, susprogdino kažką šalia, ties geležinkeliu, palei sūnaus mokyklą stovėjo suniokoti tankai ir griaudėjo mūšiai. Vikos šeima nedrįso bėgti, leido rūsyje ne tik naktis, bet ir dienas. Tuo metu Bučią užėmė okupantai. Į laiptinę atnešė sužeistą kaimyną – jam peršovė kojas iš rusų šarvuoto transporterio. Vyriškį slaugė visas namas, jis išgyveno.
„Elektros jau nebuvo, bet net ir žibintuvėliais bei žvakėmis švietėmės labai atsargiai, kad niekas nepastebėtų, kad esame čia. Mobiliojo ryšio taip pat nebuvo – jis vos atsirasdavo tik vienoje vietoje, balkone. Atidarai langą – ir matai mirusį tamsų miestą, juodus, tuščius daugiabučius. O dar visai neseniai Bučia buvo jaukus, šviesus miestas. Sunku patikėti, kaip greitai viskas pasikeitė“, – pasakoja Vika.
Ji prisimena: buvimas tamsiame drėgname rūsyje įtraukia. „Ištinka tarsi anabiozė. Jautiesi salygiškai saugus, ir tai paralyžiuoja valią – vis sunkiau išeiti laukan.“
Gelbėtis Viktoriją paskatino draugai, atvykę iš Hostomelio. Jų namą subombardavo, tad jie su dviem vaikais, per apšaudymus, per žuvusiųjų kūnus ir sudegintą techniką, kažkaip pasiekė Bučią. Dvi šeimos pasitarusios suprato: reikia bėgti, padėtis vis blogėja. Ryte susikrovė į nedideles kuprines būtiniausius daiktus ir nepaisydami apšaudymų nubėgo iki Irpenės. Ten parke teko gultis ant žemės.
„Kažkur šalia griaudėjo sprogimai, tratėjo kulkosvaidžiai, susišaudymas vyko tiesiai mums virš galvų. Vyras uždengė savo kūnu penkiametę dukrą. Kai viskas baigėsi, nubėgome toliau. Dar kelis sykius teko kristi ant žemės, nes visur aidėjo sprogimai ir šūviai, dužo stiklai. Galva plyšo nuo triukšmo. Tai, kas vyko, atrodė tarsi kovinio filmo scena. Jei kas nors būtų man pasakęs, kad dalyvausiu tokioje scenoje, nebūčiau patikėjusi“.
Galiausiai šeima atbėgo iki ukrainiečių blokposto ir įsėdo į evakuacinį autobusą. Jį taip pat taikytasi apšaudyti, bet žmonių nekliudė, ir visi pasiekė Kyjivą.
„Jau mums išvažiavus, mūsų namo rūsyje viena moteris pagimdė, o gretima laiptinė buvo subombarduota. O dar susprogdino dujotiekį, ir dabar Bučioje nėra dujų – vienintelio dalyko, kuris dar padėjo nors šiek tiek palaikyti gyvybę. Mūsų name iki šiol glaudžiasi kelios šeimos ir 20-30 senjorų“, – sako Vika.
Šiuo metu ji glaudžiasi Svaliavoje pas kurso draugę. Ketina važiuoti į Vokietiją pas draugus, bet sūnus susirgo, tad Viktorija kol kas nesiryžta iškeliauti. Jos vyras liko Kyjive, užsirašė į teritorinę gynybą. „Jis mokslininkas, neišėjęs karinio parengimo, bet griežtai atsisako kur nors važiuoti, nori ginti sostinę, kad turėtume kur grįžti“, – sako moteris.
Ir priduria: „Skauda širdį dėl namų. Ten liko viskas gyvenimas, mano tėvų nuotraukos, o jų pačių nebėra gyvųjų tarpe. Prieš akis – visiška nežinomybė.“
Dešimtmetis Markas vis kartoja: „Grįžkim namo, į Bučią.“ Tačiau ir pats puikiai supranta, kad dabar neturime kur sugrįžti.“
