Karas. Pasakojimai iš Ukrainos

Ukrainiečiai pasakoja, kaip gyvena kare

„Čia aš būsiu naudingesnis. Kur man važiuoti?“ – Oleksandras Zakleckis, 43 m., Kyjivas

by | 21 kovo 2022 | Karas. Pasakojimai iš Ukrainos, Kyiv

Oeksandrui Zakleckiui keturiasdešimt treji. Šiuo metu jis gina miestą, prisijungęs prie Kyjivo teritorinės gynybos. Vyras pasakoja kad tai, jog bus karas,  supratęs dar 2008 m.: jei Rusija užpuolė Gruziją, kita eilėje – Ukraina.

Oleksandras – vienas iš Maidano aktyvistų. 2014 m., kai Rusija aneksavo Krymą ir pradėjo puolimą rytinėje Ukrainoje, dėl motinos ligos jis negalėjo eiti į frontą, tačiau išėjo karinius mokymus ir aktyviai dalyvavo kultūrinėje diplomatijoje.

2022 metais Oleksandras planavo ledlaužiu „Noosfera“ plaukti į Antarktidą vykdyti povandeninių tyrimų – kaip spaudos atstovas ir jūrų ekologas, tačiau nespėjo laiku užpildyti visų dokumentų. Tad prasidėjus karui jis buvo Kyjive.

„Jei taip nutiko – vadinasi, taip reikia. Čia būsiu naudingesnis. Juolab, kad kažkada viena pažįstama pasakė, jog aš – vienas iš Kyjivo sergėtojų. Tai kur man važiuoti? Ir kam?“, – aiškina jis.

Sunkiausia buvo pirmosiomis karo dienomis. Stresas toks, kad nesinorėjo nė valgyti. Tačiau antrą dieną jis susisiekė su draugais iš teritorinės gynybos ir prisijungė prie jų.

Dabar jo diena atrodo taip: jis keliasi 6:30, pusryčiauja ir gauna iš vado dienos užduočių sąrašą.

„Labai padeda tai, kad aštuonerius metus dirbau meno galerijoje, todėl man nebūna per prastų užduočių. Anksčiau būdavo taip: vieną dieną tu vilkėdamas prabangų kostiumą atidarai parodą, o kitą – tvarkai kanalizaciją. Ir dabar užduotys tokios pat skirtingos: be darbo blokpostuose ir humanitarinės pagalbos tiems, kuriems jos reikia, mes stengiamės įrengti slėptuves taip, kad jos būtų tinkamos gyventi ilgesnį laiką. Tam reikia ir fizinės jėgos, ir socialinio įdirbio. Pavyzdžiui, į tokias patalpas reikia įvesti elektros tiekimą. Užmezgiau kontaktą su viena energetikos kompanija, ir mes operatyviai gavome reikalingą maitinimo laidą. Arba tokia smulkmena, kaip profesionalūs peiliai teritorinės gynybos virtuvei. Gavau juos per pažįstamus iš restoranų verslo, ir visiems palengvėjo: gaminti dabar paprasčiau, greičiau. Tragiškų įvykių fone visa tai gali atrodyti nereikšminga, tačiau pamatinis komfortas visose srityse leidžia taupyti energiją, kurios reikia apsaugai, aktyviems veiksmams ir vilčiai išlaikyti. O tai yra pergalės pagrindas. Mano adresų knygoje daug kontaktų: nuo vamzdžių valymo tarnybos iki baleto puantų gamintojų, ir šiomis dienomis man pravertė kone visi – niekad nežinai, kieno unikalios kompetencijos prireiks rytoj.“

Oleksandras teigia matęs tokią ukrainiečių vienybę tik Maidane. Pavyzdžiui, tada pas jį atėjo sena moteris. Dalyvauti protestuose ji neturėjo jėgų, bet atnešė virtų bulvių su svogūnais.

Taip ir dabar: kiekvienas padeda kiek gali. Visi dalyvauja pasipriešinime: „Jei meilė – tai Dievas, Maidane mes jautėme Dievo alsavimą. Ir dabar jaučiame Dievo alsavimą. Tai, kokie pikti ir linksmi pavojaus akimirką tampa ukrainiečiai, kaip jie moka baisiu metu mylėti vienas kitą ir padeda vienas kitam kuo gali – visa tai įkvepia gynėjus.“

Kai bus iškovota pergalė, Oleksandras nori įgyvendinti tris svajones. Pirmoji: nuvažiuoti į Gyvačių salą ir ten apžiūrėti naują Partenono šventyklą su 13 pasieniečių: „Nes jie yra mūsų 300 spartiečių. Ir kad ant balto marmuro būtų iškalta: „Rusų karinis laive, eik nachui”.

Antroji: sugrįžti į ukrainietišką Krymą ir ant Karadago kalno išgerti žalios arbatos iš molinės Krymo totorių pialos.

Trečioji: užsimaukšlinti be galo gražią skrybėlę ir apkabinti visus draugus Knygų arsenale – Kyjivo literatūros festivalyje.

Daugiau istorijų