Černihivas kasdien bombarduojamas. Kai kuriose miesto vietose nėra karšto vandens, elektros. Kai kurie priemiesčiai sugriauti iki pamatų. Yra žmonių, kurie paprastame privataus gyvenamojo namo rūsyje išgyveno du bombardavimus. Okupantai griauna mokyklas ir vaikų darželius, taikosi į istorinius pastatus.
„Vakar visą dieną be paliovos kaukė sirena, ir mes beveik nebuvome išėję į lauką. Kas liko mieste, eina į darbą, bet dabar miestas iš esmės pustuštis. Žmonės stovi eilėse prie duonos ir vaistų“, – pasakoja trisdešimt penkerių Romanas Zakarevskis, Černihivo srities televizijos ir radijo kompanijos „UA: Suspilne Chernihiv“ vaizdo operatorius.
Romanas su žmona Julia, penkių mėnesių dukrele Vasylyna ir šunimi Arčiu gyvena miesto ligoninės rūsyje. Kartu su jais – dar penkiasdešimt žmonių ir du katinai.
Romanas keliasi prieš šešias: baigiasi komendanto valanda, ir jis vedžioja palei slėptuvę Arčį. Jei prireikia kokių nors daiktų – eina namo jų pasiimti. Visą likusį laiką būna šalia savo šeimos.
„Žmonai baisu eiti į lauką. Kartu gaminame maistą, tvarkomės. Aš išnešu šiukšles, papildau geriamojo vandens atsargas, įrengiu vietas naujai atvykusiems.“
Romanas daug fotografuoja Černihivo gyventojus, gyvenimą mieste. Filmuoja vaizdo medžiagą būsimam dokumentiniam filmui.
„Vis krūpčioju nuo sprogimų, stovėdamas gatvėje ir rūkydamas. Nes tai visada netikėta. Jei atvirai – stengiuosi išgyventi ir neišprotėti nuo karo aplinkybių bei kylančių minčių. Nors visada suprantu: yra žmonių, kuriems daug sunkiau nei man.“
Romanas sako, kad jo šeima turėjo kelias galimybes išvykti, tačiau liko.
„Vieną kartą nespėjome per penkiolika minučių susidėti visų keturių šeimos narių daiktų, griaudint raketų sprogimams, ir išvykti į Kyjivą. Išgyvenome šį nusivylimą, pasikalbėjome. Susitarėme, kad liekame Černihive. Kitą kartą atsisakėme draugo pasiūlymo, o paskui nebebuvo žaliojo koridoriaus, socialiniuose tinkluose pasirodė istorijų apie tai, kaip sušaudomi civiliai, o dar mūšiai, gyventojų panika. Dar kažkas mane čia laiko. Nenoriu važiuoti. Noriu išgyventi visa tai čia, gimtojoje žemėje, o ne išgirsti apie pergalę kur nors Karpatuose. Bet vos atsiras menkiausia galimybė – išsiųsiu savo merginas į ramią vietą. O pats liksiu.“
Romanas sako, kad kiekvienas kitas garsas gali būti į tave lekianti kulka ar sviedinys.
„Baisu, kad bomba pataikys į tavo namą ar į tavo tėvų, giminaičių, draugų namą. Baisu išgirsti, kad kažkuris iš draugų žuvo. Baisu matyti kraują. Baisu filmuoti karo pasekmes. Baisu išvažiuoti iš miesto. Baisu tiesiog eiti gatve. Baisu padaryti ką nors, kas šiandien padės priešui laimėti ar atimti dar vieną gyvybę. Baisu nuo minties, kad tai niekada nesibaigs. Tos baimės tiek, kad visko ir nebepastebi.“
Dukra ir žmona, rutina ir fotoaparatas, o dar tikėjimas pergale – visa tai padeda Romanui ištverti. Jis svajoja išgyventi kiekvieną dieną, kuri priartina prie pergalės.
„Su žmona svajojome: kai jau galėsime išeiti iš bunkerio, pareisime namo, išgersime žmonos paslėptą šampaną, pasipuošime gražiausiais drabužiais ir visi keturi eisime pasivaikščioti į miestą – apžiūrėti, koks jis tapo, susitikti su draugais, apsikabinti, kur nors skaniai papietausime, o tada sėsime į traukinį ir nuvažiuosime mėnesiui pas draugus į Karpatus .“
