„Evakuacija buvo baisiausia iš visko, kas nutiko per visas tas dienas“, – pasakoja dvidešimt penkerių Karina.
Apgultos Irpinės, kurioje nuo pat plataus masto Rusijos įsiveržimo pradžios virė aršūs mūšiai, gyventojams teko evakuotis iš miesto per susprogdintą automobilių tiltą ir kaukiant sirenoms slėptis po jo nuolaužomis.
„Mes išėjome ir nusileidome po apgriuvusiu tiltu, kur jau buvo, man regis, apie 300 žmonių. Kai vyrai iš teritorinės gynybos ėmė šaukti: „Oro pavojus! Leiskitės visi po tiltu – prie atramų“, visi žmonės akimirksniu prigludo prie betono. Oro pavojaus sirenos kaukė tris kartus – tris kartus laukėme smūgių. Paskui mus pervedė per tiltą, per blokpostą į mišką ir iki plente laukiančių savanorių“, – pasakoja mergina.
Taikos metu Karina fotografavo ir studijavo psichoterapiją. Irpinėje jiedu su vyru gyveno devynis mėnesius, iš kurių paskutinės devynios dienos buvo tikras pragaras.
Saugios evakuacijos iš Irpinės miesto, iš esmės užblokuoto okupantų, nebuvo nuo pat pirmos dienos. Karina prisimena, kad baisiausia buvo po tiltu. „Neturiu žodžių tam siaubui apibūdinti. Jis pranoksta visus panikos priepuolius, bet kokį išgąstį apskritai. Tuo metu aš negalvojau apie mirtį, taip išsigandau, kad galvoje buvo vakuumas. Kai truputį aprimdavo, galvoje likdavo vienintelė mintis: kad tik vyras būtų su manim. Labai bijojau, kad jo nepriims į autobusą, nes buvo daug moterų ir vaikų. Man iki šiol gėda dėl šių minčių, bet supratau, kad be jo į autobusą nelipsiu.“
Savanoriai padėjo porai nusigauti iki Kyjivo. Karina prisimena, kad visą kelią iki sostinės meldėsi, nors niekad nebuvo religinga.
„Per šias devynias dienas tarsi nugyvenau visą gyvenimą, – pasakoja Karina, prisimindama karą Irpinėje. – Trečią dieną laukėme eilėje prie vaistinės, griaudint sprogimams, bet niekas iš laukiančiųjų nebėgo slėptis, nes vieta eilėje buvo daug svarbiau.“
Pirmomis karo dienomis Karinos vyras pasitempė koją, ir jiems teko važiuoti pas gydytoją į gretimą Bučią, kurioje tuo metu jau vyko mūšiai.
„Išėję bandėme išsikviesti taksi ar susistabdyti mašiną, ir tą akimirką už namo driokstelėjo. Sunku nupasakoti, ką jauti tokią akimirką. Jokių minčių – tik klaiki mirties baimė.“
Bute Karina su vyru miegojo ant grindų, po to persikraustė į vonią.
„Per žinias sužinojome, kad mums virš galvų praskridę naikintuvai subombardavo namus prie Irpinės karo ligoninės. Ši žinia mane pribloškė. Nuo to laiko išgirdusi naikintuvo garsą guldavausi ant grindų, melsdavausi ir laukdavau.“
Šiuo metu pora yra Obuchive (miestas Kyjivo srityje), ten gyvena Karinos mama. Kol kas jie nesiruošia važiuoti toliau. Mergina sako, kad sąstingis jai praėjo kitą dieną po evakuacijos: „Bent jau galiu kalbėti, net juoktis, kažkaip reaguoti. Iki tol buvo tik baimė. Visas tas dienas tik stengiausi išgyventi.“
Karina trokšta atgauti jėgas ir padėti kuo tik gali Ukrainai bei ukrainiečiams. Sutuoktiniai svajoja nuvažiuoti į Krymą. „Vyras vaikystėje kas vasarą ten atostogaudavo, o aš buvau tik vieną kartą, ir tai žiemą.“
