Illustrated by Galochka Ch
Iryna ir jos aštuonmetis sūnus Ilia – iš Charkivo. Taikos metu Iryna turėjo verslą, butą ir automobilį. Iki paskutinės akimirkos ji netikėjo, kad kils karas, ir į jos miestą bus paleistos raketos.
„Kai prasidėjo apšaudymas, maniau, jog tik gąsdina, kad padarytume jiems [rusams] nuolaidų. Bet kai skrenda aviacija, kai raketos krenta bet kur… Kartais jos pataiko į įstaigas, kartais į gyvenamuosius namus”, – pasakoja Iryna. Ji nesupranta, kodėl bombos metamos ant gyvenamųjų namų ir sugriauna po keturis aukštus.
Moteris su sūnumi visą laiką slėpėsi rūsyje. Kartais jie pavargdavo eiti į slėptuvę ir sėdėdavo laiptinėje prie lifto šachtos. Iryna gyveno Aleksijivkoje. Jos namas buvo apšaudytas, ir šeima persikėlė į centrą pas gimines. Netrukus po to imta apšaudyti ir centrą. Mieste ėmė stigti maisto. Parduotuvės dirbo tik po kelias valandas, o vėliau visai nustojo veikti. Paskui pritrūko vandens. Giminaičių namuose Iryna išbuvo dar tris dienas.
„Darosi vis blogiau, nežinai, kas bus rytoj. Humanitarinė padėtis siaubinga, o apšaudymas vis stiprėja, – sako Ira. – Pastarosiomis dienomis virš mūsų namų skraido karo lėktuvai. Triukšmas toks didelis, kad namai dreba kilometro spinduliu”.
Pasak Irynos, daugelis žmonių tikisi, kad devynaukščių pirmieji aukštai liks nenukentėję, todėl neina į slėptuves. Kiti bijo leistis į rūsį, kad nuolaužos nepalaidotų gyvų. Ten, kur pataikė raketos, sugriuvo trys ar keturi viršutiniai aukštai. Iryna gyveno devintame aukšte, todėl leisdavosi į slėptuvę.
„Oro antskrydžiai prasideda taip greitai, kad sirenos neįsijungia. Tik išgirsti kažką gaudžiant, sprogstant, bet būna per vėlu. Todėl paskutinę naktį praleidome rūsyje”, – pasakoja moteris.
Ji tikėjosi pralaukti naktį slėptuvėje, tačiau karas ėmė atkirsti komunikacijas. Žmonės negavo duonos, kažkur nustojo veikti šildymas. Pasilikti mieste nebebuvo įmanoma, bet ir nebuvo kur eiti. Iryna nežinojo, ar bus saugu, kur jiedu su sūnumi atsidurs rytoj.
Septintąją karo dieną nusprendė išvykti. Sunkiausia buvo pasiekti stotį. Laimė kad Iryną ir jos sūnų pavežė kaimynas. Daugelis pažįstamų atėjo į stotį pėsčiomis, nešini daiktais. „Žmonės ėjo keliu, balsavo, bet niekas nestojo, visi važiavo ne tuščiomis”, – prisimena moteris. Geležinkelio stotyje jie tiesiog laukė, kol galės įsėsti į vagoną. Traukiniuose buvo daug šeimų su vaikais, visur sėdėjo žmonės.
Iryna su sūnumi įsėdo į evakuacinį traukinį, vykstantį į Ukrainos vakarus. Jiems nerūpėjo, kur dabar atsidurs: Lvive, Rachive, Užhorode ar Ternopilyje. Atsidūrė Lvive.
Dabar Iryna gyvena Lvivo sporto klubo savanorių įkurtoje prieglaudoje. Adresą ji susirado socialiniuose tinkluose. Ji vis dar atsigauna po patirtų išgyvenimų. „Sėdžiu, kur nors trinkteli durys, ir mane suima šiurpas”, – prisipažįsta moteris. – Suprantu, kad čia nieko dar nėra, bet man vis dar veikia instinktas: reikia slėptis. Liko baimė, kad jie pasieks ir šiuos kraštus.
Charkive liko Irynos senelė, kuri nenorėjo išvažiuoti, ir katinas, kurio labai ilgisi sūnus. Daugelis šeimų su vaikais vis dar nenori palikti namų, baiminasi nežinomybės ir tikisi išgyventi bombardavimą slėptuvėse. Tačiau net ir tiems, kurie nepanoro niekur vykti, nebeišlaiko nervai.
Tuo tarpu nuvažiuoti į Charkivo geležinkelio stotį beveik nebeįmanoma. Taksi automobiliai veža tik pagal aukščiausius įkainius, kelionė gali kainuoti iki 1 500 grivinų (apie 50 eurų). Tačiau net ir tokiomis sąlygomis daugelis taksi vairuotojų atsisako važiuoti, o automobilio galite laukti visą dieną. Vienas Irynos pažįstamas ketino išvažiuoti automobiliu, bet šis sudegė per apšaudymą. O jei kas nors turi automobilį – nėra benzino.
„Neturiu jokio plano. Išvažiavome be daiktų – ruošėmės žaibiškai. Prieglaudoje išrinkau drabužius sūnui – šiltesniam ir šaltesniam orui. Tik traukinyje prisiminiau, kad užmiršau papūgą”, – pasakoja Iryna. – Nemaniau, kad išvažiuosiu. Niekad nemaniau”.
