Olehui Romaniukui trisdešimt šešeri, pirminis jo išsilavinimas – slaugytojo, bet pastaruoju metu jis dirbo restorano virtuvėje. Olehas iš Luhansko srities. Nuo jo buvusių namų iki demarkacinės linijos, galiojusios iki Rusijai pradedant plataus masto puolimą – 15 kilometrų. Dabar Olehas gyvena Charkive. 2022 m. vasario 24-ąją penktą ryto jį pažadino pažįstami sprogimų garsai.
„Atpažįstu, kaip kas girdisi: artėjantys artilerijos sviediniai ir minos švilpia, „gradai” gaudžia, o „smerčas” skleidžia į šlamesį panašų garsą. Raketų ir aviacinių bombų nesigirdi ir tai – grynai laimės reikalas. Jei išgirdote trumpą spragtelėjimą be aido – vadinasi, veikia oro apsauga. Nesitikėjau, kad Charkive išgirsiu tokius garsus, bet iš karto žinojau, ką daryti. Atsikėliau ir tyliai prileidau vandens, kol jo dar buvo, įjungiau skalbyklę, patikrinau, ko man trūksta, ko reikia nusipirkti”, – pasakoja Olehas.
Jis neplanavo išvykti iš Charkivo ir net nesusikrovė kuprinės.
„Jei turėčiau vaiką, svarstyčiau, kaip išsiųsti šeimą kuo toliau nuo čia. Bet gyvenu vienas, neturiu vaikų ir nė negalvojau apie kelionę. Pabėgsi dabar – bėgsi visą gyvenimą. Ten praradau savo namus, o dabar bėgti ir iš čia – kur? Tik gintis, daryti ką nors ” – aiškina Olehas.
2014 m. vasarį, kai rytinėse srityse tęsėsi susidūrimai, Olehas su kolegomis Charkivo srities valstybinėje administracijoje įkūrė medicinos punktą. Šiais metais jis patiria déjà vu – vėl dirba srities administracijos medicinos punkte. Kovo 1-ąją, kai į pastatą pataikė rusų raketa, Olehas ruošėsi į budėjimą.
Kol kas nežinoma, kur toliau veiks jo medicinos punktas, tačiau Olegas neketina nutraukti savanoriškos veiklos. Jį maloniai stebina žmonių susitelkimas bei saviorganizacija ir tarp savanorių, ir teritorinėje gynyboje. Palaikymą jis randa bendraudamas, net ir likęs vienas namuose: palaiko ryšius su draugais ir giminaičiais visoje Ukrainoje.
Olehas gyvena privačių namų rajone, jo slėptuvė – namo pusrūsis užbarikaduotais langais,, o iki metro ar traukinių stoties – 7-10 minučių kelio. Jis teigia, kad jo rajonui pasisekė: niekur arti nenukrito raketos. Net visi gatvės mūšių metu ten bėgioję rusų kareiviai buvo išgaudyti.
Oleho giminės gyvena okupuotose teritorijose, vadinamojoje Luhansko respublikoje. Pirmosiomis plataus masto puolimo Luhansko srityje dienomis vyko baisūs mūšiai. Ištisi miestai, tokie kaip Ščastia, beveik ištrinti iš žemėlapio. Olehui pakanka priežasčių nerimauti. Tačiau jis įsitikinęs, kad, nepaisant visų aukų ir sugriovimų, karas baigsis Ukrainos pergale.
„Mano svajonė – kad viskas kuo greičiau baigtųsi, bet tik taip, kad atgautume visas savo teritorijas. Ir kad tas niekšas sumokėtų už mūsų miestų atstatymą, kad po kelerių metų Ukraina atrodytų daug gražiau nei prieš prasidedant karui.“
