Irynai Zemlianai trisdešimt ketveri, ji žiniasklaidos ekspertė, rengia žurnalistams saugumo mokymus. Ji sako, kad sunku perteikti tą jausmą, kai žinios, kuriomis ji dalinosi saugumo mokymuose, ir tai, kam ruošė žurnalistus, ėmė pildytis.
Ji pati iš Poltavos srities, bet gyvena Kyjive, ir vasario 24-ąją buvo Ukrainos sostinėje. Avarinę kuprinę susikrovė dar prieš mėnesį – pasinaudojo pačios susidarytu sąrašu, kuriuo dalinosi su žurnalistais mokymuose. Dar vieną kuprinę su papildomais daiktais ir nedidelę pakuotę su rašteliais, kuriuos jos mama prideda prie kalėdinių dovanų, susidėjo išvakarėse, vasario 23 d. Pakuotės su mamos rašteliais Iryna neatidarė iki šiol.
Moteris pasakoja, kad paskutinę savaitę iki prasidedant karui ji prastai miegojo – nerimą kėlė žinios ir laukimo nuotaika. Tačiau vasario 23-ąją jai pavyko išsimiegoti, prisimena Iryna. Ryte net išsikepė blynų, kurių anksčiau niekad negamino, nuėjo į biurą, papietavo mieste: „Žinojau, kad tai – paskutinis kartas“. Vasario 23-iosios naktį taip ir neužmigo – gavo informaciją apie tai, kad ketvirtą ryto Kyjivą pradės bombarduoti. Išgirdusi pirmuosius sprogimus suprato, kad tai – karas, bet dar keletą minučių tiesiog gulėjo, ir tik po to pažadino draugą. Pasakoja, kad leido sau dar septynias minutes pagyventi taikos sąlygomis.
Pirmąjį pusvalandį ji dar buvo Kyjive, o po to su drauge išvyko pasienio link. Likti Ukrainoje Iryna negalėjo dėl objektyvios priežasties – ji įtraukta į sąrašą žmonių, kurie būtų sunaikinti užėmus miestą. 40 valandų kelio iki Lvivo, 2 paros pasienyje su Lenkija. Beveik jokio miego.
„Pirmą kartą pavadinau save pabėgėle. Ir apsiverkiau“, – prisimena Iryna.
Vegetarė, pirmą kartą per aštuonerius metus valgė vištienos sultinį. Pasakoja, kad žmonės, kurie maitino laukiančiuosius automobilių eilėje, buvo nuostabūs.
Šiuo metu ji Varšuvoje: „Aš čia jau trečią dieną. Dienas skaičiuoju pagal protesto akcijas, nes pasisakau per mitingus“. Gyvena „Reporterių be sienų“ atstovės pastate – ten įsikūrė tie, kurie išvyko iš Ukrainos. Iryna renka vaistinėles, neperšaunamas liemenes ir kitas priemones, skirtas apsaugoti žurnalistams, šiuo metu dirbantiems Ukrainoje.
Juos dabar sunku aprūpinti tinkamomis apsaugos priemonėmis, nes Europoje sudėtinga nupirkti neperšaunamų liemenių ir kitos įrangos civiliams.
Todėl žiniasklaidos atstovai dirba praktiškai be jokios apsaugos. Iki prasidedant karui Irynos organizacija turėjo penkias neperšaunamas liemenes žurnalistams, o dabar, Irynos ir jos kolegų pastangomis, jų jau šešios, pakeliui ir septintа. Palyginimui – tuo metu, kai vyko Maidanas, ir 2014-ųjų pradžioje jų buvo daugiau nei keturiasdešimt.
Dabar Iryna turi daug darbų – ji stengiasi padėti kitiems ir sau pačiai. Dalyvauja mitinguose, rūpinasi logistika, apsaugos priemonių pristatymu į Ukrainą. Bendrauja su žmonėmis iš viso pasaulio, tais, kurie nori padėti Ukrainai, taip pat su valdžia, nes nupirkti neperšaunamų liemenių ir persiųsti jas į užsienį ne taip paprasta.
„Bijau sustoti“, – prisipažįsta ji. Dar ji bijo, kad pradės gauti žinias apie bendradarbių, draugų ir pažįstamų mirtį.
„Kiekvieną rytą feisbuke paskelbiu tekstą apie tai, kad Kyjivas atsilaikė, o šiandien nespėjau, nes labai skubėjau. Man ėmė rašyti, teiravosi, ar viskas gerai, nes labai jaudinasi dėl Kyjivo. Nustebau, kad tokie pranešimai žmonėms svarbūs“, – pasakoja Iryna. Svajoti tokiu metu nelengva, bet ji svajoja sugrįžti namo. O dar kad iki to laiko jos bute Kyjive nenuvystų augalai.
