Illustrated by Lyubov Myau

Trisdešimt ketverių Oleksandras Šamrajus kilęs iš Luhansko srities. Į Charkivą atvyko 2009-aisiais ir čia apsistojo. Jis – skulptorius, medžio drožėjas. Dabar Oleksandras bando išgyventi ir išgelbėti savo artimuosius, besislapstančius vienoje Charkivo slėptuvėje.

„Tai – ilgiausios šešios mano gyvenimo dienos. Mano šeima didelė, joje yra ir vaikų, ir pagyvenusių žmonių. Mes laikomės, stengiamės užsiimti kuo nors tarp apšaudymų, gaminame valgį, rūšiuojame daiktus. Taip pat svarstome, ko imsimės kilus apšaudymui, tvarkome namo rūsį – nors jo patikimumu nelabai tikiu.“

Buities rūpesčiai padeda ištverti karą. Žmonės įprato nuolat įdėmiai klausytis. Tyla neramina, nes neaišku, kas bus po jos. Sunku nustoti skaityti ir tikrinti žinias, nors informacijos gausa svaigina. Žmonės nuolat laukia gerų naujienų.

„Žinoma, kad žmonės išsigandę. Jie nesupranta, už ką nusipelnė tokio likimo. Daug nervų įtampos. Visi laukia derybų ir paliaubų“, – sakė Oleksandras.

Mano pašnekovas turi giminių okupuotame Donbase. Sako, kad kai kurie slapstosi, o kai kurie gaudomi ir siunčiami kariauti.

Oleksandras nuolat galvoja apie išvykimą, bet kol kas tai nerealu. Vyras pats augina dukrą, rūpinasi senyvo amžiaus tėvais ir nė vieno negali palikti mieste. Jis dėkoja Dievui, kad jo namas, paprastas penkiaaukštis, vis dar nekliudytas. Sunku planuoti ką nors toliau nei dieną į priekį.

„Suprantu, kad tai – genocidas. Kad ir kaip keista, man gaila žmonių, kurių galvose prikimšta kartono“, – samprotauja Oleksandras.

Pirmąją karo dieną buvęs bendramokslis atsiuntė žinutę, kurioje kartojo Rusijos propagandos klišes: „Oleksandrai, negaliu tikėti Ukrainos žiniomis . Zelenskis – amerikiečių marionetė. Amerika – šalis parazitė, visur pilanti žibalą į ugnį.

„Labai liūdna skaityti tokį šūdą. Tačiau viskas gerai, mes tikrai laimėsime! – rašo man Oleksandras ir išsijungia, nes reikia ruoštis dar vienai nakčiai karo draskomame mieste.“