Illustrated by Daria Borodenko
Advokatei Jevgenijai Zakrevskai 38 metai, ji prisijungė prie teritorinės gynybos kovotojų iki pilno masto puolimo. Moteris žinojo, jei Rusija puls, gins Kyjivą. „Jau keletą mėnesių treniravausi su teritorine gynyba ir žinojau, kur eiti ir ką daryti „jeigu ką“, – sako ji. Taip ir atsitiko: vos prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, Jevhenija prisijungė prie teritorinių pajėgų ginti Kyjivo.
Pastaruosius septynerius metus ji gynė žmonių, iššaudytų 2014 m. per Orumo revoliuciją — Dangaus šimtinės šeimas. Vasario 24 d. advokatė turėjo vykti į parengiamąjį teismo posėdį Zaporožės “berkutų” byloje. Jevhenija taip pat turėjo atlikti medicininę apžiūrą, kad gautų leidimą nešiotis ginklus, nes jos juridinė kontora planavo rengti šaudymo mokymus kolektyvui.
Kai rusų kariuomenė ėmė veržtis į priekį, Jevhenija pasigailėjo, kad nepakankamai pasiruošė. „Pirmoji emocija buvo: nekenčiu! Tada pradėjau lyg inventorizaciją, kas jau padaryta ir kas dar nepadaryta. Velniava, kodėl dar nenusipirkau racijos ir pirmosios pagalbos rinkinio?“ – prisimena ji.
Su antrąja sprogimų banga Kyjivo rajone, kur gyvena Jevhenija, dingo šviesa. Nepaisant to ji vis vien ruošėsi vykti į teismą. Tačiau prokuroras parašė, kad posėdžio nebus. Susirašinėjime pabiro žinutės: Darnicio rajono teismas atšaukė visus posėdžius, Desnos, Ševčenkos… Tada Jevhenija nuvyko į teritorinės gynybos štabą.
Nuo 2014 m. ji reguliariai lankė mokymus, medicininį parengimą, vyko į šaudymus poligone ir treniravosi su teritorinės gynybos kovotojais. Moteris moka šaudyti, turi taktinės medicinos pagrindų įgūdžių, gerą fizinę parengtį.
„Treniruojamės kiekvieną dieną. Stengiuosi nepraleisti treniruočių, tai padeda palaikyti formą. Vykdome užduotis, įsirengiame pozicijas ir buitį. Mano galva, karas — tai 80 proc. logistika. Valdymo požiūriu šis padalinys yra kažkas tarpinio tarp vaikų stovyklos ir visuomeninės organizacijos. Ypatingo skirstymo pagal lytį čia nėra, vaidmenų pasiskirstymas yra funkcinis. Tiesa, mergaites mažiau siunčia vykdyti kovines užduotis, jas saugo“, — sako Jevhenija.
Kažkas organizuoja procesus, logistiką. Kažkas turi kovinės patirties arba instruktoriaus įgūdžių — veda mokymus, treniruoja. Kažkas kontaktuoja su savanoriais, kažkas organizuoja pietus.
„Mano nuotaika dabar – sveikas pyktis. Nuotaika žmogaus, kuris maksimaliai savo vietoje. Maksimaliai “čia ir dabar”. Esu ten, kur turiu būti. Darau tai, ką turiu daryti. Tikiuosi, kad tai veiksminga“.
„Giminaičių, draugų, kolegų, pažįstamų ir nepažįstamų žmonių parama labai džiugina. Iš visų Ukrainos kampelių, įskaitant Krymą, iš viso pasaulio. Net iš Baltarusijos, RF kalėjimų. Iš tolimojo Ararato, Čekijos, Norvegijos, Lenkijos, JAV… Mano tėvai yra saugūs. Esu rami“.
Ji prisipažįsta: erzina nuolatiniai siūlymai evakuotis, nes „jau tikrai reikia“ ir „jau tikrai nesaugu“. „Esame čia būtent dėl to jog nesaugu. Užkirsti kelią pavojui. Ginti Kyjivą. O ne paveiksluotis su automatais, kol saugu ir nešaudo. Na, ir apskritai kariams tai ne evakuacija, o dezertyravimas. Mes pasirašėme sutartį ir davėme priesaiką”.
Paklausta, ką veiks po pergalės, Jevhenija Zakrevska atsako: „Planuoju paplaukioti Laspi įlankoje (Krymo pakrantė). Tada pakilti į Čatyr-Dagą (kalnagūbris Kryme) ir ten išgerti kavos“.
