Natašai (Natai) Nahajevskai dvidešimt treji. Ji – menų vadybininkė, kritikė ir viena iš galerijos „Garažas-33” kuratorių. Užaugo istoriniame Baro mieste, Vinycios krašte. Dirba Kyjive su skulptore Marija Kulikovska, persikėlusia ten po Krymo okupacijos.
Vasario 23-osios vakarą Nata atvyko iš Vinycios į Kyjivą susitikti su žymiais skulptoriais. Balandžio pradžioje mergina turėjo rūpintis paroda, kurioje ketino dalyvauti Skulptorių sąjunga. Vienuoliktą ryto „Menininkų” galerijoje Levo Tolstojaus aikštėje kolegos rengėsi aptarti koncepciją, įsitikinti, ar galerijos erdvė tinkama ir apsvarstyti, kaip įgyvendinti idėją praktiškai.
Po kelių valandų prasidėjo karas.
„Pabudau apie pusę penkių nuo sprogimų Brovaruose. Čia, Vyšhorode, visas dangus buvo raudonas. Skulptorius Petro Hronskis paskambino aštuntą ir pranešė, kad susitikimas, be abejo, atšaukiamas ir nukeliamas neribotam laikui. Palinkėjome stiprybės vieni kitiems ir šlovės Ukrainai”
Pirmosiomis minutėmis emocijos šokinėjo.
„Pirmiausia – dezorientacija. Nebuvo aišku, kokiu atstumu sproginėja. Neaišku, ką daryti, kur bėgti. Paskui – baimė, pastangos sulaikyti ašaras, sutrikimas, necenzūriniai žodžiai. Susikaupimas, ryžtas veikti, emocijų valdymas radosi vėliau. Vis dar randasi.
Nata pasiliko pas mamos brolį Vyšhorode. Ji bėga nuo niūrios tikrovės dirbdama savajame „fronte“: padeda Marijai Kulikovskajai rengti akcijas, remiančias Ukrainos menininkus ir galerijas, bandė rašyti dienoraštį.
„Vyšhorodo ramybė gąsdina. Per visą laiką sirenos kaukė tik du kartus. Naktimis daugelio butų langai šviečia, taigi žmonių yra. Žmonės ramūs, važinėja automobiliai. Per pirmas dvi dienas ir šiandien ypač girdimi sprogimai: iš Bučios, Hostomelio, Irpinės. Tačiau patekti į Kyjivą labai sunku, nes vyksta mūšiai.
Po pirmos Rusijos agresijos savaitės mergina ėmė bijoti varnų, jos atrodė panašios į bombas. Klausa sustiprėjo. Ji pradėjo girdėti kiekvieną šlamesį, amtelėjimą, bildesį, dundesį.
„Suprantu, kodėl po 2014-ųjų buvo prašoma nešaudyti fejerverkų. Dabar suvokiu, kad kai viskas baigsis, nebegalėsiu gyventi pasaulyje, kuriame poška fejerverkai. Sustiprėjo įvairūs pojūčiai ir nerimas. Tačiau viltis nedingsta“.
Pirmosiomis karo dienomis nebuvo galimybės palikti Vyšhorodą. Nataša nepanoro strigti dėl panikos susidariusiuose kelių kamščiuose. Dabar ji laukia automobilio iš Vinycios. Skuba pas artimuosius, tačiau kad ir kviečiama, neketina išvykti į užsienį. Jau daugiau nei dvi paras transportas jos nepasiekia.
„Per šį karą supratau, kad Dievas išties juokiasi iš mūsų planų. Kai tik viskas daugiau ar mažiau nurims, ketinu gaivinti ukrainietišką dvasią, meną… Štai ką įstengsiu daryti. Apmąsčiau ir dar kartą įsitikinau, kaip myliu savo artimuosius ir kaip noriu, kad mūsų kultūra po šio karo vėl vystytųsi. Manau, kad Europa atvers mums vienus ar kitus kelius. Jie mumis jau domisi. Naudosimės šia galimybe“.
