„Lėktuvai skraidė labai žemai, o mes vis kartojome – „Name, prašome, lik sveikas“. Raketa galėjo kliudyti namą arba nukristi ant jo ir jis būtų sprogęs“, – sako Nadija iš Charkivo. Kartu su drauge Valerija ji nuomojosi butą Haharino prospekte esančio namo pirmame aukšte.
Mergaitės kas penkias minutes slėpdavosi koridoriuje, kai išgirsdavo sprogimus ar lėktuvo garsą. Po to jos persikėlė pas Nadijos krikštatėvį, gyvenantį netoli metro, kur galėjo pasislėpti nuo apšaudymo. Bendrauju su Lera ir Nadia Lvive. Jos išsigandusios, nenori sakyti savo pavardžių.
Lera ir Nadia — studentės. Nadija studijavo psichologiją, bakalauro studijos ėjo į pabaigą. Lera mokėsi siuvėjos specialybės ir vasario 24 d., prasidėjus karui, turėjo laikyti kvalifikacijos kėlimo egzaminą. „Nespėjau apsivilkti baltų marškinėlių, kurių ieškojau pusę vakaro prieš tai. Nespėjau apsiginti, nespėjau nieko…“, – sako Valerija.
Iš pradžių maisto buvo galima nusipirkti, atveždavo duonos. Prekybos centrai dirbo keturias ar penkias valandas per dieną, todėl likus valandai iki jų atidarymo prie įėjimo susidarydavo didžiulė eilė.
Mergaitės savaitę gyveno apšaudomos, o kai raketa pataikė į gretimą namą, nusprendė išvykti. Jos sako, kad siaubą išgyveno kartu ir toliau laikysis kartu. Išvykimo išvakarėse merginos nuėjo į parduotuvę ir nusipirko sūrio bei vaisių. Išstovėjo ilgoje eilėje prie duonos ir įsigijo tris kepalus. Iš daiktų Lera ir Nadia pasiėmė tik šiltus drabužius ir antklodes. Buvo nerealu iš krikštatėvio namų užsukti į savo būstą, todėl daugelis jų mėgstamų daiktų liko ten.
Į geležinkelio stotį merginos atėjo pėsčiomis. Charkive nekursavo joks transportas, o požeminėse metro stotyse buvo įrengtos slėptuvės, kuriose gyveno žmonės. Savanoriai ir administracijos darbuotojai atveždavo košės, o vaikams dalino pieštukus ir spalvinimo knygeles. Buvo prailgintuvai elektros lizdams ir telefonų įkrovikliai. Taksi iki stoties kainavo „lyg tai būtų lėktuvo bilietas“: vieną, du ar net tris tūkstančius grivinų.
„Neturėjome daug laiko, nes komendanto valanda prasidėjo trečią [15 val.]. Viską darėme labai greitai ir labai atsargiai. Supratome, kad bombardavimas gali prasidėti bet kurią akimirką, o sienos griūti ant mūsų“, – sako Valerija.
„Lėkėme bėgome, buvome pavargusios, kojos ir pečiai su kuprinėmis linko, bet nesustojome ir atėjome. Todėl save laikome labai stipriomis“.
Kartu su Nadija važiavo ir jos jaunesnysis brolis. Mergina prisimena, kad stotyje buvo didžiulė minia žmonių. Jie laukė pranešimo, po to prasispraudė į traukinį. Vagone, skirtame 60 keleivių, vyko apie 250 žmonių.
Šiuo metu mergaitės yra foto studijoje, skirtoje moterims su vaikais priimti. Valerijos motina su dviem vaikais pajudėjo Lvivo link kitą dieną po vyresniosios dukters išvykimo. Nadijos mama taip pat planuoja išvykti. Tėvas ir senelė liko Charkive.
Merginos planuoja kelias dienas pailsėti, o paskui su šeimomis vykti į Užgorodą. Valerija bijo oro pavojaus signalų, kurie kartkartėmis girdimi ir Lvive. Ji supranta, kad toks įspėjimas yra skirtas žmonių saugumui užtikrinti ir nereiškia, kad tam tikroje vietoje būtinai bus apšaudoma. Tačiau sirena gąsdina.
Nadija svajoja po karo grįžti į Charkivą. Lera galvoja tik apie tai, kaip užtikrinti saugų gyvenimą, kur nusipirkti maisto, kur apsirūpinti vandens atsargomis.
„Dabar negaliu svajoti, – prisipažįsta mergina. – Kai galvoje viena, o matai kita, tai labai žeidžia. Dabar mes turime maisto, vandens, nakvynę, mums šilta ir aplink mus yra gyvų žmonių, o ne lavonų sudaužytomis galvomis. Viskas. Daugiau nieko negaliu prašyti”.
