Aniai trisdešimt ketveri. Prieš karą ji buvo vieno iš populiarių Kyjivo restoranų direktorė, o dabar jo patalpose organizuoja savanorių virtuvės darbą. Kartu su ja dirba ne virėjai, o prisijungti nusprendę kaimynai:
„Tiesiog parašiau į mūsų namo forumą, kuriame paprastai spręsdavome buitinius klausimus: yra galimybė restorane atidaryti virtuvę ir gaminti maistą kariams bei ligoninėms. Net nesitikėjau, kad atsilieps šitiek žmonių. Pasirodė, kad daug kas nori padėti miestui, bet tiesiog nežino, kaip tai padaryti. Prisipažinsiu, jog prieš karą daugumos kaimynų veidų nepažinojau, o per pastarąsias dienas visi susidraugavom“, — pasakoja Ania.
Ji prisimena pirmąsias karo akimirkas: „Ko gero kaip ir daugumai. Niekada gyvenime neįsivaizdavau, kad vieną naktį vyras pažadinęs mane praneš, kad prasidėjo karas.“
Jiedu su vyru nespėjo susiorientuoti ir išvykti iš Kijevo per pirmąsias valandas. Po to, apsvarstę visus „už“ ir „prieš“, nusprendė pasilikti, nes čia visi artimieji: sesuo, prieš 10 dienų pagimdžiusi kūdikį, ir močiutė, kuriai 90 metų.
„Tai, kad pasilikome, nėra didvyriška. Tiesiog aiškiai suvokėme, kad jei išvažiuosime, nebus kam pasirūpinti mūsų artimaisiais. O nebūti šalia jų, neturėti galimybės jiems padėti būtų baisiau nei gultis ir keltis aidint sprogimams ir sirenoms.“
Ji prisipažįsta, kad vyraujantys jausmai šiuo metu – neviltis ir bejėgiškumas, o savanorystė nors šiek tiek padeda nepasiduoti jiems .
Kiekviena diena vis kartojasi, lyg švilpiko diena. Visa šeima nakvoja koridoriuje, palikę batus už durų, kad sprogimo atveju galėtų greičiau išbėgti. Jie keliasi, valgo, eina dirbti restorano virtuvėje. Vakare namuose, išjungę visas šviesas, pirmą kartą per dieną skaito naujienas: džiaugiasi mažomis pergalėmis ir didžiuojasi kariuomene. Meldžiasi.
Ania svajoja, kad pasibaigus karui mažiau dirbs ir daugiau laiko praleis su artimaisiais:
„Šis karas parodė, jog per akimirką galima prarasti viską. Pasirodo, anksčiau mano gyvenime buvo šitiek neįkainojamų dalykų – galimybė bet kada apkabinti artimuosius, tiek daug šviesos ir džiaugsmo. Tačiau aš nuolat būdavau susirūpinusi, spręsdavau kokius nors darbo klausimus ir visai nevertinau, kokia laiminga kiekviena akimirka, kai nėra karo.“
