Marjanai dvidešimt šešeri, ji iš Kyjivo. Vis dar negali patikėti, kad į Ukrainą atėjo karas. Moteris aštuntą mėnesį nėščia. Skaičiuoja savaites iki sūnaus gimimo. Visa tai – rūsiuose, apšaudymų metu.

Marjana dirbo parduotuvėje konsultante. Ji mėgo gražiai apsirengusi, pasidariusi šukuoseną ir makiažą vaikštinėti po gimtąjį Livoberežnyj (Kairiojo kranto) rajoną. Apie karą ji sužinojo iš savo vyro, tačiau iš pradžių nevertino jo žodžių rimtai.

„Vyras pažadino mane penktą ryto. Ruošėmės gimdymui, todėl jau buvau susikrovusi būtiniausius daiktus. Vyras nusprendė: leisimės į rūsį. Mus įleido į rūsyje įsikūrusią kavinę, bet buvo labai sunku”.

„Negalėjau užmigti, man labai skaudėjo galvą ir vos nepraradau sąmonės. Be to smarkiai skaudėjo pilvą, buvo sunku kvėpuoti”, — prisimena Marjana.

Iš pradžių pora nesiryžo išvykti iš Kyjivo. Nenorėjo palikti bute diabetu sergančios aštuoniasdešimt trejų metų močiutės. Be to, jie manė, kad viskas greitai baigsis. Tačiau giminės ir pažįstami ragino išvykti, ir penktąją karo dieną Marjana su vyru iškeliavo. Močiutė nepanoro palikti namų ir pasiliko. Ji teigė, kad išgyveno Antrąjį pasaulinį karą, ir šį išgyvensianti.

Užmiestyje pas draugus saugiau. Moteris stengiasi išlikti budri ir rami, geria raminamuosius, kad numalšintų paniką.

„Labiausiai bijau, kad nebegalėsiu pasimatyti su savo šeima ir draugais. Ir kad nebebus kur grįžti, – vos sulaikydama ašaras prisipažįsta Marjana. – Tuo tarpu daugelis draugų išėjo į karą ginti mūsų, ir tikiu, kad jie padės visa tai ištverti. Aš ir mane supantys žmonės – vyras, draugai, pažįstami – palaikome vieni kitus, ir tas palaikymas suteikia man tikėjimo, kad visa tai baigsis“.

Marjana teigia, kad karas pakeitė jos vertybes. Anksčiau nuolat ko nors trūko: pinigų, kosmetikos ar dar ko nors. Tačiau dabar ji trokšta tik ramybės. Tiesiog norisi laukti vaikelio gimimo ir vėl ramiai vaikštinėti po gimtąjį Livoberežnyj rajoną. Noriu praleisti daugiau laiko su brangiais žmonėmis. O kol kas turiu tik vieną svajonę: kad karas baigtųsi”.