Tarasui be vienos dienos dvidešimt treji. Prieš savaitę jam antrą kartą prasidėjo karas. 2014-aisiais jis buvo paauglys, lankė mokyklą Donecke, laisvalaikiu domėjosi anime ir skaitė maginę fantastiką. Po vadinamojo referendumo už „Donecko Liaudies Respublikos“ nepriklausomybę bei prasidėjus karo veiksmams jis buvo priverstas palikti gimtąjį miestą.
„Didžiausia karo tragedija man buvo tai, kad išvykau iš gimtojo miesto deramai su juo neatsisveikinęs. Maniau, kad greitai sugrįšime į Donecką“, – pasakoja jis.
Iš pradžių tėvai aiškino jam, kad vyksta tik aplankyti Vinycios srityje gyvenančių giminių, tačiau šeima taip ir nesugrįžo namo. Galiausiai Tarasas atsidūrė Žytomyre.
Prieš savaitę, vasario 24-ąją jį vėl pažadino sprogimas gana toli nuo sienos su šalimi okupante esančiame mieste, nors anksčiau ten buvo ramu. „Iš pradžių pamaniau, kad kažkas netoliese tiesiog susprogdino granatą. Bet tada griebiau telefoną ir ėmiau iš įpročio naršyti po savo žinių srautą”. Paaiškėjo, kad Putinas pradėjo didelio masto karą.
„Aš ko gero netikėjau, kad bus įsiveržimas. Kai rusai jau sutelkė savo kariuomenę prie mūsų sienos, mums norėjosi tikėtis, kad jie tik gąsdina, kad jie negali šitaip imti ir užpulti mūsų šalies.“
Pirmą dieną vaikinas visai negalėjo valgyti. Skambino visiems pažįstamiems, teiravosi, kaip jie laikosi. Nepanikavo, bet ir neįstengė suvaldyti kūno drebulio bei įtampos. Kraujospūdis ir pulsas viršijo normą. Iš pradžių ketino išvažiuoti iš miesto: Lvive gyvenantys giminės kvietė atvykti pas juos, o iš ten galbūt keliauti į Lenkiją. Tačiau vėliau jis patyrė, kaip grėsmės akivaizdoje susivienijo visi aplinkiniai . Vieni išėjo ginti teritorijos, kiti – savanoriauti.
„Tai įkvepia. Imi suprasti, kad net jei žūsi nedaug nuveikęs – mirsi kaip didvyrių tautos atstovas.“
Tarasas yra Ukrainos liberalų demokratų lygos narys, ši organizacija turi partnerių daugelyje Europos šalių. Nuo pat karo pradžios jie ragina partnerius spausti savo vyriausybes, kad taikytų agresoriui griežčiausias sankcijas.
Tarasas prisideda ir mieste: pavyzdžiui, statydamas barikadas, kad okupacinei kariuomenei nepavyktų per Žytomyrą pasiekti Ukrainos sostinės. Vaikinas sako, kad karas viską sudėliojo į savo vietas.
„Tiesą sakant, anksčiau man patiko kai kurios kitos tautos, įsivaizdavau, kad jos pranašesnės už mus. Bet dabar didžiuojuosi, kad esu ukrainietis.“
