Illustrated by marikinoo
Jau kelias dienas keturiasdešimt trejų verslininkė Tetiana neina į lauką. Jos gimtajame Chersone jau savaitę vyksta karas, išėiti iš namų draudžiama, saugant miestiečių gyvybes. Mieste gausu rusų kariuomenės. Jie šaudo į kiekvieną sutiktąjį, plėšia parduotuves ir baugina civilius.
Su Tetiana susiskambinome kovo 1-ąją, apie ketvirtą dienos. Kalbamės aidint šūviams. Tetiana su trylikamete dukra gyvena daugiabučio pirmame aukšte. Jos visada pasiruošusios bėgti į rūsį. Tačiau prieglaudoje pilna žmonių, todėl užsuka ten tik tada, kai ima griaudėti itin smarkiai.
Tetiana sužinojo apie karą per televiziją ir iš pažįstamų. Rusijos kariai iš 2014 metais okupuoto Krymo įžengė į gretimus miestus.
„Iš abiejų pusių šaudė taip, kad buvo labai baisu. Rusai padegė nendrynus ir pliekė “gradais” [daugkartinio raketų paleidimo sistemomis] į aplinkinius kaimus. Žmonės liko be pastogės. Įžengę į miestą, jie [Rusijos kariuomenė] ėmė plėšti parduotuves. Nuo tada nei vietiniai, nei savanoriai nebegalėjo nei įvažiuoti, nei išvykti. Dabar pas mus blokada “, – aiškina Tetiana.
Ten, kur gyvena mano pašnekovė, prekybos centrai nedirba. Prie vienos parduotuvėlės stovi gal trijų šimtų žmonių eilė. Mokėti kortele negalima. Prie bankomatų – maždaug dviejų šimtų žmonių eilės. Degalinės uždarytos, benzino nėra. Išvažiuoti iš miesto neįmanoma. Baisu išeiti į lauką. Tačiau Tetianai ir jos dukrai liko nedidelė maisto atsarga.
„Kovo 1-ąją nebuvo įmanoma išeiti į gatvę, tokie vyko susišaudymai. Šaudė į viską. Girdėjosi ir duslus dundesys, automatų ir kulkosvaidžių serijos – kas tik įmanoma. Jau ėmiau nusimanyti apie tą techniką“, – paskubomis pasakoja Tetiana, ir tuo pat metu iš gatvės pasigirsta šūviai.
Moteris teigia, kad karas pakeitė viską, nors pati vis dar netiki, kad tai nutiko jai. Tetiana pernelyg nepanikuoja, stengiasi išlikti rami dėl dukters. Ji turi ir seną mamą, kuri liko viena kaime be pinigų ir maisto. Išgyventi padeda kaimynai.
„Atrodo lyg gyvenimas būtų sustojęs. Visiškai nieko nesinori. Kad tik viskas baigtųsi, – pasakoja Tetiana. „Mūsų žmonės tapo lygūs: visi padeda vieni kitiems: kas vaikams, kas senoliams, kas gyvūnams.
Tetiana nieko neplanuoja ateinančiai dienai. Ji sako, kad rytdiena neegzistuoja. Kiekvieną rytą nubunda klausdama, ar dar gyva, ir tiki, kad Ukrainos kariuomenė apgins miestą.
