Illustrated by Liubov Miau
Kateryna – dvidešimt šešerių IT firmos analitikė ir ekologijos aktyvistė. Pastaruoju metu ji gyveno Lvive, tačiau likus porai dienų iki Rusijos kariuomenės puolimo atvyko pas artimuosius į gimtąjį Berdianską. Šis pietų Ukrainos miestas dabar okupuotas. Kateryna įstrigo ten kartu su motina, nepilnamečiu broliu ir seneliais.
„Nujaučiau kažką negera, bet nemaniau, kad visoje Ukrainoje bus taip gausiai šaudoma. Maniau, kad jei kas nors nutiktų, gal spėtume su šeima į Zaporožės autobusą . Tačiau mums nepavyko: puolimas prasidėjo iš kelių pusių. Net autobusams tebevažinėjant buvo baisu, kad mus apšaudys.
Per kelias dienas nuo karo pradžios Berdiansko miestas buvo okupuotas. Pažįstami žmonės rašė, kad okupantai važinėja po apylinkes, šaudo į orą, o iš vienos moters tiesiog gatvėje atėmė maišelį su maistu.
Berdiansko gyventojai protestuodami išėjo į centrinę aikštę. Kateryna su mama irgi atėjo. Šalia rusų tankų jie giedojo Ukrainos himną.
„Ten buvo 45-50 metų žmonės, daugiausia moterys, nes vyrus dabar baisu išleisti iš namų, mama neleido išeiti ir broliui“, – pasakoja Kateryna. – Buvo daug mano mokyklos mokytojų. Įprastame gyvenime jie nedalyvauja visuomeninėje veikloje, tiesiog gyvena ir dirba, bet dabar išėjo“.
Kateryna ketino supjaustyti rusų technikos padangas, bet kaimynai prašė to nedaryti ir aiškino, kad rusai gali atsakyti šūviais. Taigi mitingas buvo taikus. Paskui Rusija paleido raketą į Berdiansko uostą. Raketa praskriejo virš susirinkusių į aikštę žmonių. Kateryna mano, kad tai buvo būdas įbauginti žmones. Tačiau mitingas tęsėsi, kol iš miesto tarybos pradėjo plūsti okupantai su automatais.
Ji prisimena, kad miestiečiai bandė kalbėtis su Rusijos kariškiais. Šie buvo akivaizdžiai nustebę, kad jais nesidžiaugiama. Jie sakė: „Juk mes atėjome jūsų ginti ir vaduoti”. „Tačiau kol kas jie „vaduoja” tik nuo vandens ir interneto“, – sako Kateryna.
Į miestą įžengę okupantai prakiurdė vandentiekį ir sužeidė atvykusį jo taisyti darbuotoją. Jie šaudė ir į interneto kabelius, todėl mieste beveik niekas neturi interneto. Mobilusis ryšys Berdianske irgi nestabilus.
Miesto administracijos komanda teigia, kad oficialiai su okupantais nebendradarbiaujama, o situacija kontroliuojama: vandentiekis remontuojamas, geriamas vanduo išvežiojamas į rajonus, miesto pakraščiuose dingusį apšvietimą taip pat siekiama sugrąžinti.
Parduotuvės dirba pusę dienos.
„Bijau netekti artimųjų ir draugų kituose miestuose, ypač tuose, kurie gausiai apšaudomi. Kur nors gali prasidėti apgultis ir pritrūkti maisto bei vandens – baiminuosi dėl to. Bijau mūšių prie Mariupolio, nes žinau, kiek daug ten rusų technikos, ir dar ateina pastiprinimas iš Berdiansko. Bijau didelių nuostolių. Kiekviena mūsų netektis labai skaudi”. Kaukiant sirenoms, Katerynos šeima sėdi koridoriuje. Jie neturi rūsio. Iki artimiausios slėptuvės – penkios minutės kelio pėsčiomis. Tačiau ji nepritaikyta dideliam žmonių skaičiui, be to pasiekti ją atviru keliu, kai jis apšaudomas, pavojinga.
„Karas tampa kasdienybe. Ir tai labai gąsdina. Pirmosiomis dienomis nuolat drebėjome nuo sprogimų, tačiau dabar – sugriaudėjo ir tiek, tiesiog atsitraukiu nuo lango. Nenoriu kad apsiprastume su tuo . Svajoju, kad viskas būtų kaip anksčiau, su mūsų Donbasu, mūsų Krymu, be karo, be Rusijos. Kad patys būtume atsakingi už savo ateitį. Nesinori galvoti, kad galime negrįžti namo. Noriu matyti savo draugus. Noriu gyventi normalų gyvenimą. Noriu planuoti, kas bus po mėnesio. Ar bent vienai dienai.
