Bohdanui Syniavskiui dvidešimt aštuoneri, jis – aktorius ir muzikantas. Gimė Debalcevo mieste, Donecko srityje. Nuo 2010-ųjų gyvena Charkive, taigi mūšiai dėl Debalcevo jo nepalietė. Palietė mūšiai dėl Charkivo.
Jis prisimena, kad šių metų vasario 22-24 dienos buvo neramios. Jiedu su žmona nusipirko šiek tiek negendančių produktų. Abu nusprendė, kad visiško Rusijos įsiveržimo atveju tikrai neišvyks iš miesto. Žmonos senelis nevaikšto – jo neįmanoma palikti, be to šeima laiko katiną, šunį, triušį ir žuvytę. Nujausdamas, kad 24-ąją kažkas turėtų prasidėti, Bohdanas tą naktį neužmigo. Po penkių ryto išgirdęs sprogimus, jis pažadino žmoną. Susėdę kartu belangiame koridoriuje, jiedu ėmė tartis, ką daryti.
„Man atrodė, kad moraliai esame pasirengę, bent jau aš. Bet kai viskas prasidėjo, supratau, kad ne visai, – pasakoja Bohdanas. – Iki šiol nesitiki, kad tai nutiko. Savotiška pusiau šoko būsena“.
Galiausiai šeima persikraustė į pažįstamų kavinės rūsį arti miesto centro. Dabar ten nakvoja
šešiolika žmonių, tarp jų – devintą mėnesį nėščia moteris. Rūsys įrengtas po virtuve, taigi moterys ėmė kepti duoną, o savanoriai išvežiodavo ją po miestą. Daugelis Charkivo parduotuvių uždarytos, nes miestas gerokai apgriautas, jame nuolat nutrūksta elektros ir vandens tiekimas, būstų šildymas. Vaistinės dirba pusiau uždaru režimu: mokantys skirti vaistus žmonės, savininkams leidus, atrakina jas ir praneša per savanorių forumus. Šie forumai ir „Telegram“ kanalai – svarbiausi informacijos šaltiniai, nes ryšys mieste nestabilus.
Trečią puolimo dieną Bohdanas su žmona nuėjo savanoriauti į Charkivo srities valstybinę
administraciją ir užsirašė į teritorinę gynybą. Bohdanas neturėjo karo veiksmų patirties ir nemokėjo elgtis su ginklu, todėl kartu su bičiuliu buvo užrašytas į savanorių „dešimtinę“. Artėjant komendanto valandai Bohdanas grįždavo pas žmoną, o bičiulis pasilikdavo srities administracijoje.
Taip buvo ir naktį į kovo 1-ąją, kai į administracijos pastatą pataikė rusų raketa.
„Pabudome nuo sprogimo griausmo. Atrodė lyg būtų pataikę į mūsų namą“, – pasakoja Bohdanas.
„Nakvoti pasilikęs bičiulis kurį laiką neatsiliepė, bet galiausiai pranešė, kad sveikas“.
Labai sunki buvo ir ankstesnė diena. Okupantų kariuomenė ėmė atvirai bombarduoti gyvenamuosius rajonus, ypač arti miesto centro. „Nebuvo baisu, veikiau be galo pikta, – pasakoja Bohdanas. – Nebežinau, ko dar galima bijoti. Blogiausia jau nutiko. Baiminuosi tik dėl artimųjų, šeimos, draugų, pažįstamų gyvybių. Dėl kiekvieno šio miesto ir šios šalies žmogaus. Svajoju, kad visa tai baigtųsi mūsų pergale – taip ir bus“.
Artimiausiomis dienomis Bohdanas ketina savanoriauti humanitarinės pagalbos priėmimo ir perdavimo punkte, bet sako: „Nieko dabar ilgam neplanuojame“.
„Be galo pasitikiu vaikinais priekinėse linijose, paėmusiais ginklą į rankas ir išėjusiais naikinti tos antros pasaulyje kariuomenės, kuria buvome gąsdinami. Kiekvienas ukrainietis daro tai, ką sugeba.
