Illustrated by Anna Osadchuk
Dvidešimt dvejų Diana – iš Volnovachos. Tos pačios Volnovachos, kur šiuo metu „žmonės, galima sakyti, laidojami gyvi“. Prieš keletą metų mergina iš Donecko srities persikėlė į Charkivą, mokytis. Jau ketvirtą dieną čia, Charkive, situacija irgi kritiška: Diana su draugu neišeina iš savo buto miesto pakraštyje. Dažniausiai jiedu kartu su dviem katinais sėdi vonioje – slepiasi nuo apšaudymų.
„Mes neplanuojame išvykti, – aiškina mergina. – Liksiu Charkive iki galo: kol mūsų namas nesugriautas, kol turime kur gyventi. Tiesą sakant, nesuprantu kaip niekas iki šiol į jį nepataikė – jis toks aukštas, šešiolikaukštis.“
Pastarąsias kelias dienas Charkivas yra vienas iš karščiausių Rusijos-Ukrainos karo taškų. Okupantai apšaudo miegamuosius rajonus, o kovo 1-osios rytą agresoriaus raketos du kartus pataikė į valstybinę Charkivo srities administraciją, įsikūrusią didžiausioje mieste Laisvės aikštėje. Ukrainos valstybinės nepaprastųjų situacijų tarnybos duomenimis, per šį apšaudymą žuvo mažiausiai dešimt žmonių, daugiau nei dvidešimt sužeisti.
Išgirdusi apie apšaudymą, Diana patyrė sukrėtimą. Laisvės aikštė – miesto centras ir jo simbolis. Vis dėlto, pasakoja mergina, ji nepajuto nusivylimo ar vidinės tuštumos dėl „broliškos tautos“ išdavystės, nes neturėjo dėl Rusijos jokių iliuzijų. „Tai patvirtino mano mintis (apie Rusiją – red.) . Tiesiog jaučiu neapykantą žmonėms, kurie taip elgiasi“, – aiškina ji.
Dianos ir jos vaikino gyvenime, kaip ir daugumos žmonių Ukrainoje, dabar liko trumpas darbų sąrašas: atsikelti (jei apskritai pavyko pamiegoti), paskambinti tėvams ir draugams, užkąsti, o tada be paliovos tikrinti naujienas ir laukti kitos dienos. Maisto produktų jiems liko kokiai dešimčiai dienų, geriamo vandens dar yra, o vėliau teks gerti vandenį iš čiaupo.
Dianos gimtojoje Volnovachoje padėtis kasdien tik blogėja – miestas atsidūrė ant humanitarinės katastrofos slenksčio. Merginos artimieji per stebuklą sugebėjo ištrūkti iš miesto ir pabėgti į gretimą rajoną.
„Greitoji pagalba neatvažiuoja. Nėra nei elektros, nei vandens, nei šildymo. Visi mums sako, kad miesto valdžia dirba, bet ten neliko vietos valdžios. Jokia valdžia neveikia! Žmonės kaip sėdėjo, taip ir sėdi. Išvykti pavyko tik tiems, kurie turi nuosavus automobilius (verkia). Mano draugė neturi automobilio. Jos dėdė, su kuriuo ji slėpėsi rūsyje, išėjo ieškoti autobuso, kuris išvežtų žmones, bet pateko į apšaudymą. Nežinia, ar jis gyvas…“
Nepaisant visko, Diana nepraranda optimizmo ir jau planuoja gyvenimą po pergalės: „Mes nusprendėme pasidaryti tatuiruotes – vieną dabar visiems žinomą posakį apie rusų laivą“.
Mergina visa širdimi tiki, kad Ukraina nugalės: „Ukraina dar niekad nebuvo tokia vieninga kaip šiandien. Aš tikiu, kad viskas bus gerai, kad mes atsilaikysime ir gyvenimas sugrįš. Lyg karo nebūtų buvę…“
