Penkiasdešimt vienerių Marija Spirina – Berdiansko gimdymo namų akušerė ginekologė. Pirmąsias tris karo dienas ji praleido darbe. Kartu su kitais gydytojais priiminėjo nėščias ir gimdančias moteris iš Berdiansko ir aplinkinių kaimų.

„Didžiausias mūsų rūpestis buvo kaip žmonėms nusigauti iki gimdymo namų, – prisimena Marija. – Daugelis liko namuose iki paskutinės akimirkos. Tačiau vasario 27-ąją viena moteris pradėjo gimdyti smarkiai apšaudomoje vietovėje (Berestivo kaime), ji sėdėjo rūsyje ir negalėjo išeiti. Buvo septintą mėnesį nėščia ir, būdama rūsyje, visą valandą aktyviai kraujavo. Greitosios bijojo ten važiuoti.”

Medikai vis dėlto pasiekė gimdančią moterį: vienas automobilis pristatė ją iki užkardos prie įvažiavimo į Berdianską, kitas – į gimdymo namus. Nuvažiuoti keturiasdešimt kilometrų prireikė dviejų valandų.

Ketvirtą ryto po Cezario pjūvio operacijos gimė 1880 gramų sverianti mergaitė. Įsibaiminusi gimdyvė Ana neteko daugiau nei pusantro litro kraujo. Niekas iš jos giminaičių negalėjo atvykti iš kaimo į miestą ir perduoti jaunai mamai daiktų ir maisto. Vietovę buvo užėmę priešiškos rusų kolonos, o kai kuriuose kaimuose vyko mūšiai. Medikai maitino moterį ligoninės maistu ir išdavė kūdikio reikmenų kraitelį. Vėliau sužinoję apie tai savanoriai ėmė tiekti maistą. Neabejingi žmonės atnešė pieno ir mišinių kūdikiams.

Per pirmąsias dešimt karo dienų Berdiansko gimdymo namuose gimė aštuoniolika berniukų ir šešios mergaitės. Tarp šių kūdikių – pabėgėlės iš Donecko srities pagimdyti dvynukai.

Vis dar įmanoma priimti gimdyves: pakanka deguonies, vaistų ir maisto, veikia vaistinė. Tačiau kas bus po savaitės – nežinia.

Per oro antskrydį medikai susirenka kūdikius ir kartu su moterimis nusileidžia į rūsį. Po sunkių operacijų kai kurie gydytojai lieka šalia savo pacienčių – koridoriuose tarp atraminių sienų. Kai kurie darbuotojai negali grįžti namo į kaimą, todėl po kelias dienas gyvena ligoninėje.

Karo dienomis Marija yra ne tik ginekologė, bet ir psichologė. Ji daug kalbasi su pacientėmis, ramina jas ir pataria, kur geriau slėptis per apšaudymus ir bombardavimus. Jai tenka nuolat konsultuoti nėščiąsias telefonu ir miegoti po tris ar keturias valandas per parą.

Karas sukrečia Mariją. Po Charkivo bombardavimo moteris keturias dienas verkė, bet teko susikaupti ir ramiai išeiti pas savo pacientes.

Marija labai bijo prarasti artimuosius. Rusija apšaudė Vasylivkos miestą, kuriame gyvena jos vyro tėvai. Senukai jau kelias dienas sėdi rūsyje be šviesos ir vandens, ir jų neįmanoma išvežti iš okupuotos teritorijos.

Įveikti stresą moteriai padeda jos mylimas darbas ir šeima, ypač aštuonmetis sūnus.

„Gimiau Rusijoje ir vaikystėje su šeima persikėliau į Ukrainą, – prisimena Marija Spirina. – Pagal tautybę esu vokietė. Turėjau galimybę išvykti į Vokietiją ar Rusiją, bet negaliu neišeiti į darbą ir nepadėti žmonėms. Dabar laikau Ukrainą savo šalimi, ir man labai gėda dėl savo tėvynės.”

„Man gaila rusų, nes jie nežino, kad žūsta jų vaikai, nesupranta karo siaubo. Bet kai visa tai baigsis, ateis nušvitimas. Kaip jiems po to gyventi?”