Sofijai Zoločevskai dvidešimt šešeri. Ji – vertėja ir lenkų kalbos dėstytoja iš Charkivo. Dar iki karo, skaitydama grėsmingas žinias, ketino dėl visa ko išvykti iš miesto, bet vyras jai nepritarė. „Pirmiausia, jis optimistas, antra – čia jis turi daug giminių“. Šie irgi nepanoro išvykti. Sofija supranta juos: išvažiuoti – vadinasi, palikti miestą, kuriame praleidai didžiąją gyvenimo dalį ir nuo kurio neatsiejama tavo širdis, o kartu visą turtą.
Paskui, kai karas vis dėlto prasidėjo, Sofija mėgino evakuotis. Stebėtinai ramiai dabar pasakoja, kaip visa šeima, rizikuodami gyvybėmis, atvažiavo į stotį. Tačiau nervingų moterų ir vaikų prisikimšusiuose peronuose vyraujanti sumaištis tik išgąsdino Sofiją, o mintys apie karinius rusų nusikaltimus privertė suabejoti galimybe saugiai išvykti: „Labai bijau, kad jie gali susprogdinti tą stotį – juk jie nevispročiai. Iš tiesų stotis liko vienintelė strateginė vieta“.
Taigi jiedu nusprendė pasilikti. Pirmomis naktimis niekaip neužmigdavo. Tačiau dabar Sofijos organizmas tarsi prisitaikė prie naujos tikrovės: pavyksta naktį šiek tiek pailsėti. „Net neįsijungiu žadintuvo, – aiškina Sofija. – Vis tiek labai anksti pabundu nuo apšaudymų“.
Įveikti stresą Sofijai padeda greta esantys artimieji ir buities rūpesčiai.
„Karas čia pat, mus apšaudo, o aš vakar kepiau sklindžius, prieš tai – lietinius. Galbūt kam nors tai atrodo keista: juk karas, reikia valgyti duoną ir sėdėti rūsyje. Tačiau vien tai, jog man pavyksta rasti jėgų kam nors kitam, sukuria iliuziją, kad namie viskas kaip įprasta, kad tebėra gyvenimas ir jaukuma“.
Sofija jau įsivaizduoja gyvenimą po karo: „Manau, jog visi dirbsime, kad aprūpintume šeimas, o laisvą laiką, jėgas ir galimybes skirsime atsikuriančiam miestui. Svajoju, kaip šeštadienį, pasibaigus darbo savaitei, visi eisime atstatyti Charkivo. Esu tikra, kad taip ir bus, nes visi mano pažįstami jau laukia galimybės susitelkti ir atkurti miestą.
