Karas. Pasakojimai iš Ukrainos

Ukrainiečiai pasakoja, kaip gyvena kare

„Esu patyrusi, ką reiškia augti supamam valstybinės propagandos”, Darja, 25 m., Aktobė (Kazachstanas) – Charkivas

by | 3 kovo 2022 | Karas. Pasakojimai iš Ukrainos, Kharkiv

Illustrated by Mari Kinovych

Darjai 25, ji iš Aktobės, antrojo pagal dydį Kazachstano miesto. Aukštąjį išsilavinimą įgijo Charkive, paskui ištekėjo už ukrainiečio Serhijaus ir nusipirko butą naujame Charkivo name.

Darjai norėjosi likti mieste ir tuomet, kai Ukrainos žiniasklaidoje pasirodė pirmosios žinios apie galimą karą, ir kai ketvirtadienį, vasario 24-ąją, apie penktą ryto pasigirdo pirmieji karo garsai.

„Mes atsisakėme patikėti, kad tai vyksta, – aiškina ji. – Todėl nesibaiminome iš anksto ir nebandėme išvykti”.

Kai penktąją karo dieną okupantai apšaudė civilius Charkivo rajonus, pora pirmą kartą išties pabūgo. „Vyras ir tėvai ėmė įtikinėti, kad mėginčiau nusigauti iki Lvivo, o iš ten mane kaip kitos šalies pilietę būtų įmanoma nugabenti per Lenkiją į Kazachstaną. Tačiau sudėtingiausia, kad jei įstrigai šalies rytuose, nelabai kas tau padės“.

Charkivo Pietinėje geležinkelio stotyje, kur mergina su vyru atvyko likus trims valandoms iki evakuacinio traukinio išvykimo, vyravo chaosas.

„Kai atskubėjome į peroną, vagonai jau buvo prikimšti, durys uždarytos, o ant platformos liko minia žmonių, netilpusių į traukinį”. Teko laukti kito traukinio. Tačiau įlipusi ir pamačiusi, kad vietų nebėra , o visas vagono koridorius pilnas žmonių, Darja bemat iššoko iš traukinio:

„Aš bijojau visko  – minios, likti be Serhijaus, stovėti prie lango, pro kurį gali įlėkti raketa. Išlipau ir apsiverkiau. Tikriausiai tai buvo panikos priepuolis“.

Dar baisiau Darjai atrodė keliauti automobiliu. Palei kelius į Charkivą vyksta mūšiai. Išvykdamas gali pakliūti į apšaudymą – ir ant žemės, ir iš oro. Šioje aklavietėje Charkivo gyventojai pasilieka namie ir kovoja internete: rašo komentarus, įrodinėja ką nors, ginčijasi su rusais. Darja irgi nepaleidžia telefono iš rankų, tačiau pati būdama autoritarinio Kazachstano dukra, ji nesitiki rimtų protestų Rusijoje. „Žinau, kad mūsų prezidentas labai tikisi, jog Rusijoje kils maištai. Tačiau esu patyrusi, ką reiškia augti supamam valstybinės propagandos. Taigi, mano nuomone, į gatves išeis tik menkutė Rusijos gyventojų dalis. Pirmiausia todėl, kad jie tiesiog bijo atsidurti kalėjime. Antras dalykas – jų mentalitetas“.

Kol kas Darja ragina visus ukrainiečius nepasiduoti ir tikėti ateitimi. „Esu tikra, kad Ukraina ją turi”.

Darja prašo skelbti savo istoriją be vardo ir nuotraukos, nes baiminasi, kad grįžus į Kazachstaną jai grėstų pavojus.

Daugiau istorijų