Illustrated by Liubov Miau
Keturiasdešimt šešerių Oleksandras Drimanovas iš Kryvyj Riho turėjo visas formalias priežastis nedalyvauti kare, kurį Rusija pradėjo prieš Ukrainą. Prieš dvejus metus jam buvo diagnozuotas plaučių vėžys, ir nuo tada jis praėjo keturiasdešimt chemoterapijos seansų – nei karinės registracijos tarnyba, nei teritorinės gynybos gydytojai nepatenkino jo prašymo leisti prisijungti prie kariuomenės. Be to, vyriškis augina dvylikametį sūnų.
„Siūlė kasti apkasus – pakabinu du kastuvus žemės ir krentu su visu kastuvu. Maniau, kad bus lengviau gaminti Molotovo kokteilius, bet ten garai – kosčiu, dūstu. Išvarė.“
Galiausiai vyras pamatė skelbimą, kad savanoriams reikia vairuotojo. Iki ligos Oleksandras vairavo maršrutinį autobusą, paskui dirbo tolimųjų reisų vairuotoju, tad sutiko. Vietoje jam paaiškino: reikia nuvežti humanitarinę pagalbą kariams, dislokuotiems šalia okupuoto miesto Ukrainos pietuose.
„Savanorė paklausė, ar aš suprantu, kad tai gali būti kelionė į vieną pusę. Atsakiau: suprantu, bet neturiu ką prarasti – sergu vėžiu, vis tiek mirsiu, – prisimena Oleksandras. – Savanorė, žinoma, apsiverkė.“
Vyriškis sukrovė medikamentus į savo seną raudoną automobilį. Paprašė kaimynų pasirūpinti sūnumi, jei jis negrįžtų, ir leidosi į kelią.
Pravažiavęs pirmus blokpostus suvokė, kad nebus nei palydos, nei koridoriaus ir net telefono ryšio. Už paskutinio ukrainiečių blokposto – tuščias apsnigtas kelias.
„Važiuoji ir pats save ramini: kaip gražu! Bet tuo pačiu supranti, kad tai klaikuma“, – pasakoja Oleksandras.
Tačiau apsisukti neketino. Pasiekė kryžkelę: į gyvenvietę ar apylankos link. Pasuko apylankos link. Privažiavo degalinę – automobiliai stovi, žmonės geria kavą, jokių kareivių nėra. Nuvažiavo toliau.
Už pusantro kilometro priešais automobilį iššoko trys vyrai margomis rusų karinėmis uniformomis ir ėmė šaudyti.
Oleksandras staigiai apsisuko ir nurūko atgal. „Kad ir kiek kartų persuku mintyse šią sceną, neapleidžia viena mintis: jei jie būtų norėję mane nušauti, būtų taip ir padarę. Bet jie tiesiog leido suprasti, kad toliau važiuoti negalima.“
Ir tik grįžęs iki degalinės pamatė, kad kiti automobiliai irgi išvarpyti kulkų. Juose sėdintys vyriškiai, pasirodo, buvo vietiniai medžiotojai: jie saugojo teritoriją ir patyliukais vogė rusišką techniką.
Galiausiai Oleksandras pasiekė savo kelionės tikslą ir perdavė vertingą krovinį. Nuo patirto streso ėmė šiek tiek mikčioti, bet ir toliau vežioja humanitarines siuntas kariams.
„O jūs mano vietoje nebevežiotumėt? Kai pas jus į namus veržiasi su ginklais, kai jus gali nužudyti, apiplėšti, pažeminti, – aiškina Oleksandras. – Sūnus nenori manęs išleisti. Stengiuosi išvažiuoti kol jis dar miega. Bijau dėl jo, labai dėl jo baisu.“
Po karo Oleksandras svajoja pasveikti, sugrįžti į darbą, susitaupyti pinigų naujam automobiliui ir nuo nieko nepriklausyti. Šiuo metu jis gauna 1934 grivinų (apie 60 EUR ) pašalpą, nes turi antros grupės neįgalumą. Šiek tiek dirba, kad prisidurtų. Artimieji padeda apmokėti gydymo išlaidas.
„Manau, kad mes nugalėsime. Net jei tu žvairas, šlubas ar ligotas, vis tiek gali prisidėti, bent šiuo tuo. Negalima slėptis“, – sako Oleksandras.
