Karas. Pasakojimai iš Ukrainos

Ukrainiečiai pasakoja, kaip gyvena kare

„Dabar rytais baisiau nei naktimis” Iryna Šyška, 28 m., Krolevecas

by | 4 kovo 2022 | Karas. Pasakojimai iš Ukrainos, Krolevets

Iryna Šyška gyvena Krolevece, Sumų srityje. Jai dvidešimt aštuoneri, ir prieš savaitę jos darbas buvo priauginti savo klientėms blakstienas. Dabar ji su vyru, dviem vaikais ir namuose priglausta draugų šeima kuria saugumo salą „pragaro teritorija“ vadinamame krašte.

„Pirmas dalykas kurio ėmėmės po vasario 24-osios sprogimų – nusinešėme į rūsį šiltų drabužių, šiek tiek maisto ir vaikišką lovelę. Pusę šeštos mano vyras jau stovėjo  parduotuvėje su vežimėliu, o jame – maistas, muilas, sauskelnės. Taip, išsigandau, nenorėjau tuo patikėti. Bet buvau mačiusi tai anksčiau ir žinojau kas gali nutikti. Taigi privalėjome veikti kuo greičiau“. 

Ira jau pažįsta, kas yra karas: 2014-aisiais ji baigė Donecko universitetą. „Bakalauro diplomą gavau, kai į miestą jau buvo įžengusi Rusijos kariuomenė. Priešais mano fakultetą, prie kavinės „Liverpulis“, buvo iškabinti Rusijos simboliai. Prisimenu, kaip mušdavo žmones su Ukrainos vėliavomis“.

Būtent tada jiedu su vyru išvyko iš Donecko: Niekas nebuvo išleidžiamas  iš miesto, bet jiems pasisekė išvažiuoti. „Mūsų automobilis buvo pažįstamas visuose trijuose kontrolės punktuose, nes kasdien važiuodavome į darbą Krasnohorivkoje. Apsimetėme, kad  ir šį kartą vykstame tenai, ir prasprūdome“. 

Šį kartą nekilo nė mintis išvykti. „Kur važiuoti? Čia mano namai. Nuo to, kas neišvengiama, nepabėgsi“. Išvažiuoti iš miesto dabar neįmanoma, nes tiltai susprogdinti. Sirena čia aidėjo vos kelis kartus, tad mieste palyginti saugu. Už keliasdešimties kilometrų miestai lyginami su žeme. 

„Dabar rytais baisiau nei naktimis. Tas blaškymasis ir sumaištis verčia stvertis už galvos: kaip pamaitinti tris dabar namuose esančius vaikus, pralinksminti visus, nuraminti… Bet kartu tai gelbsti nuo žinių srauto, atitraukia dėmesį nuo karo“. 

Dabar Ira nerimauja, ją kamuoja nemiga, kartais nuo to net pykina. Jos nepersekioja neįveikiama sprogimų baimė, ji nebijo dėl namų ar kito turto. Tačiau jai baisu, kad nebus kuo maitinti vaikų, kad neįstengs jų apsaugoti. Ji sako kad pati prasimaitintų vandeniu ir cukrumi, bet jos vaikai – ne. 

„Svajoju, kad Ukrainos kariuomenė išvytų tuos gyvulius iš mūsų miestų. Kad ir Donecke nebeliktų rusų. O tada vėl vaikščiosiu Universiteto gatve, klaidžiosiu universiteto koridoriais, susitiksiu su draugais, sėdėsiu su jais tame pačiame „Liverpulyje“ ir gersiu alų Juzivkos alaus darykloje.

Daugiau istorijų