Svitlana — anglų kalbos dėstytoja Nacionaliniame aviacijos universitete. Jos namai yra Fastive, Kijevo srityje. Dieną prieš prasidedant karui ji pasėjo namie pipirų sėklų. Kartu su vyru nuėjo nusipirkti maisto – parsinešė sausainių. Nemanė, kad jie taip greitai pravers.
Fastive, kur gyveno Svitlana, vis dar ramu, priešingai nei gretimame Vasylkivo mieste. Taip, kartais įsijungia sirenos, ir žmonės subėga į rūsius. Mieste yra tik viena ar dvi tikros slėptuvės nuo bombų.
„Sprendimas išvykti man buvo visai netikėtas, – sako Svitlana. – Mano draugė iš Taikos korpuso, su kuria anksčiau kartu dirbau, pranešė, kad yra galimybė vykti į Krokuvą. Vyras nuvažiavo į geležinkelio stotį ir per stebuklą gavo bilietą į Lvivą. Be bilietų nebūtume išvykę.”
Svitlana pasiėmė kartu keturiolikmetį sūnų. Vyras pasiliko Fastive.
Svitlana spėjo surinkti tik drabužius, sausainius ir būtiniausius daiktus. Iki COVID-19 pandemijos ji su vyru keliavo po pasaulį ir kolekcionavo smulkius suvenyrus. Ketino vežtis juos su savimi, bet galiausiai nusprendė neimti to kas nebūtina.
Vasario 28-ąją Svitlana atvyko į Lvivą. Diena buvo tokia: atvykę, geležinkelio stotyje jie išvydo labai daug žmonių ir iškart nuėjo į autobusų stotį. Ten irgi laukė minia. Svitlana nusipirko bilietus į Krokuvą. Paskui su sūnumi nuvyko į butą, šiek tiek pailsėjo. Kitą dieną jiedu užsiregistravo kaip perkeltieji asmenys ir persikraustė iš buto į prieglaudą.
„Žinote, niekad gyvenime nemaniau, kad taip nutiks. Kadaise rašytojas Viktoras Šenderovičius teigė, kad žmonėms sunku patikėti dalykais, kurie yra už jų patirties ribų. Maniau, kad taip ir yra. Tačiau dabar galiu numatyti bet kokią galimybę”.
Svitlana ir toliau palaiko ryšius su kolegomis, kurių daugelis liko Kyjive. Geriausia jos draugė neišvažiavo, nes negali palikti senų tėvų. Dar viena draugė išvyko su vaikais , bet jos vyras pasiliko Kyjive.
„Kažkas rašė, kad žmonės, su kuriais būtent dabar bendraujate, yra tikrieji jūsų draugai. Sutinku su šiais žodžiais.“
Svitlana supranta, kad karas gali trukti ilgai. Tačiau ji tik trokšta, kad žmonės nežūtų, o miestai kaip nors bus atstatyti.
„Daug metų neverkiau, o dabar vėl šiek tiek pradėjau”, – pasakoja Svitlana. – Ypač kai pagalvoju apie vyrą, mamą, brolį… Bet pirmiausia turiu rūpintis savo vaiku. Jis tikras namisėda berniukas ir visa tai kas vyksta aplinkui jam labai keista. Dabar tik svajoju, kad nebūtų karo. Kai mūsų močiutės keldavo tostą „Kad nebūtų karo“, atrodė taip keista. Nagi koks gali būti karas XXI amžiuje?
