Karas. Pasakojimai iš Ukrainos

Ukrainiečiai pasakoja, kaip gyvena kare

„Nebežinau, kas buvo vakar, o kas užvakar. Žinau tik tiek, kad visą laiką bombarduoja”, Ana, 25 m., Doneckas – Charkivas

by | 3 kovo 2022 | Karas. Pasakojimai iš Ukrainos, Kharkiv

 

Anai Hruver dvidešimt penkeri. Ji poetė, eseistė ir kritikė. Gimė Donecke, bet 2014-aisiais, prasidėjus karui, jos tėvai persikėlė į Charkivą ir nusprendė kurti čia  naują gyvenimą.

2022 m. kovo 1-ąją, pirmą pavasario dieną Charkivą ėmė bombarduoti.

„Šiandien aštuntą ryto mane pažadino itin garsus sprogimas. Mano namai šalia Operos teatro, Rymarska gatvėje. Pats miesto centras. Mūsų name išdužo kone visi langai. Aplink namą – vien stiklo duženos. Tai – pragaras. Tikras pragaras! Ir kažkodėl būtent šį kartą nesigirdėjo jokių sirenų“, –  pasakoja Anna.

Ana niekur iš Charkivo neišvyko, nes čia jos namai. Pasakoja pajutusi šį miestą širdimi ir net spėjusi į jį įaugti. Čia gyveno jos senelis. Čia gyvena jos senukas šuo. Jiedu negali išsiskirti.

„Karas labai pakeitė laiko suvokimą. Nebežinau, kas buvo vakar, o kas užvakar. Žinau tik tiek, kad visą laiką bombarduoja. O šiandien sprogimai pasiekė miesto centrą“, – aiškina ji.

Ana sako nejaučianti pykčio. Visus savo jausmus ji stengiasi paversti tikėjimu, meile artimiesiems ir dėkingumu gynėjams.

O dar ji įsitikinusi, kad žmonių pasirinkimas likti mieste, kuriame vyksta karo veiksmai, yra svarbus:

„Šiandien susirašinėjau su mergina iš kito Charkivo rajono . Ji matė, kaip šalia jos sprogo automobilis, ir jaučia beviltiškumą, kaltę, kad nieko negalėjo padaryti. Jai nuolat atrodo, kad daro per mažai. Bandau įtikinti ją , kad gynėjams svarbus pats mūsų buvimas mieste. Taip jie mato, kad gina ne tuščius pastatus, o gyvus žmones. Ir mes turime tapti jiems užnugariu, siena, palaikyti juos. Privalome jaustis naudingi, net jei svarbiausia mūsų užduotis dabar – išgyventi.“

Karas stebuklingai vienija. Anai rašo žmonės, kurių ji nebeprisimena, ir siūlo pagalbą arba teiraujasi, kaip ji laikosi. Kaimynai budi gatvėje, saugo namą.

Baisiausia Anai stebėti vaikus slėptuvėje. Matyti, kokie jie sutrikę. Kaip glaudžiasi prie tėvų. Kaip tėvai stengiasi juos pralinksminti. Kaip vaikai žaidžia su augintiniais.

„Matydama tai, galvoju, kad privalome kaip nors visa tai ištverti. O pasibaigus karui garsiai pasakoti apie šį siaubą, kad jis nebepasikartotų. Po karo svajoju parašyti knygą vaikams apie šią tamsą, kad mūsų vaikai niekad nebeįsileistų jos į savo gyvenimą.“

Daugiau istorijų