„Aš iš Donecko, taigi Rusija antrą kartą ateina okupuoti mano namų“, – sako dvidešimt ketverių Kyjivo gyventoja Julija Kabanec. Sostinėje ji dirbo analitikos centro „Cedos“ komunikacijos vadybininke.
2014-aisiais Julija jau Rusijos okupuotame gimtajame Donecke baigė mokyklą. Kad išlaikytų valstybinius egzaminus, ji su tėvais išvažiavo į Ukrainos kontroliuojamą teritoriją. „Atvykome į Lvivą birželio 28-ąją, Ukrainos Konstitucijos dieną. Visur kabojo Ukrainos vėliavos. Seniai nebuvome matę tokių dalykų, kiekvieną vėliavą norėjosi apkabinti“, – prisimena Julija. Traukinys, kuriuo ji su šeima išvyko iš Donecko, buvo vienas iš paskutiniųjų. Iki rudens nebepavyko parvažiuoti į gimtinę: vyko mūšiai, blokpostai buvo uždaryti.
2022-ųjų vasario 24 d. Rusijai pradėjus visišką įsiveržimą į Ukrainą, Julija ir jos draugai buvo išsigandę ir sutrikę. Iš streso jie nebegalėjo valgyti, miegojo pasikeisdami: kuris nors nuolat budėdavo, kad nepramiegotų oro pavojaus sirenos ir suspėtų nusileisti į slėptuvę.
„Nesitikėjau, kad taip nutiks, bet ir ne itin pabūgau, nes jau buvau tai patyrusi 2014-aisiais“ – pasakoja ji.
Kitą dieną, pasibaigus komendanto valandai, Julija kartu su drauge nusprendė išvykti iš miesto – kad galėtų padėti kitiems ir papasakoti apie tai kas vyksta, užuot sėdėjusios slėptuvėje. Dar iki prasidedant plataus masto karui, Julija susikrovė nedidelę kuprinę: sudėjo ten dokumentus, nešiojamą kompiuterį, keletą marškinėlių ir megztinių. Taip išvažiavo į geležinkelio stotį. Į evakuacinius traukinius buvo įleidžiami visi norintys, be bilietų. Per spūstį ir sumaištį merginos įlipo ne į tą traukinį. Tačiau joms pavyko pasiekti Julijos draugės tėvus, gyvenančius Ternopilio srityje, Vakarų Ukrainoje.
„Čia šiek tiek ramiau, – pasakoja Julija. – Šiandien mūsų nežadino sirenos, mes nebėgome į slėptuvę. Buvo laiminga diena, visiems tokios linkėčiau“.
Labiausiai Julija baiminasi dėl artimųjų, dėl mamos, gyvenančios pafrontėje, Donecko srityje, šalia Volnovachos, beveik humanitarinės krizės zonoje, ir dėl tų, kurie pasiliko okupuotoje teritorijoje. Ji nerimauja, kad Putinas gali imtis branduolinio ginklo, ir tada visas svajones apie laisvą, gražią, demokratinę Ukrainą nustelbs atominis grybas.
„Ir dar esu įniršusi kaip velnias. Mane užplūdo aršus pyktis okupantams“.
Dabar Julija kaip įmanydama padeda Ukrainos gynėjams. Ji jau gamino Molotovo kokteilius ir mezgė apsauginius tinklus. Teigia, kad malonu dalyvauti pasipriešinime okupantams ir matyti, kiek žmonių daro viską kas įmanoma.
„Visi mes džiaugiamės matytdami nukautus Rusijos kareivius. Ir nesigailiu, kad jaučiu džiaugsmą, – aiškina Julija. – Taip jaučiausi jau 2014-aisiais. Ir veliau, kai buvo nukautas „Donecko respublikos“ vadeiva. Taip radikalėja visuomenė. Mirties rusų kareiviams linki visiškai taikūs žmonės, kurie įprastame gyvenime nebūtų niekam linkėję blogo“.
Kai tik vėl bus saugu, Julija ketina sugrįžti į Kyjivą. O dar ji svajoja išgerti šampano centrinėje ukrainietiško Donecko aikštėje. Ši aikštė vis dar vadinama Lenino vardu, bet Julija tiki, kad dekomunizacija ateis ir ten.
